Tu išėjai, kai medžių lapai krito.
Ir negrįžai, kai jie šerkšnu pasidabino.
Suspindo žvaigždės mėnesienos halėj,
Iškrito ašara šalnos sūri.
Sužibo šerkšnas ant auksinio kranto.
Pabalo šakos nuo sunkios naštos,
O kelyje į tavo laimę
Sustojo akmenys širdies manos.
Į tavo laimę šerkšno kelias
Ir rožių žiedlapiai rausvi,
O mintyse — tik mano balsas
Ir žalios akys rytmety.
Šerkšnu nukrito ašaros, pranyko.
Užšalo upės, ežerai,
O širdimi ieškojau vietos,
Bet tavo širdyje jos per mažai.
Sužibo snaigės vėjo gūsy,
Pakilo pūgos ir speigai,
Bet tavo širdyje neliko vietos.
Mes tapom viens kitam šalti vardai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-25 03:00:00
Gal reikėtų paravėti tas pigias monetas? Vien šerkšnų – 5, širdžių – 4, ašarų – 2...
Ir dar. Lyrika be nuoširdaus rimavimo (žr. I posmą) – lyg bekraujė mumija...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-05-24 22:48:35
ech, ta netektis, praradimas... bet gyvenimas eina ir reikia toliau gyventi
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-24 16:39:38
Lyriškas kūrinėlis apie netektį.
Per daug šerkšnota ir vietomis supainiota mintis, bet ji yra...
Gaila, kad akį "rėžia" gramatinės klaidos :(