Tu išėjai, kai medžių lapai krito.
Ir negrįžai, kai jie šerkšnu pasidabino.
Suspindo žvaigždės mėnesienos halėj,
Iškrito ašara šalnos sūri.

Sužibo šerkšnas ant auksinio kranto.
Pabalo šakos nuo sunkios naštos,
O kelyje į tavo laimę
Sustojo akmenys širdies manos.

Į tavo laimę šerkšno kelias
Ir rožių žiedlapiai rausvi,
O mintyse — tik mano balsas
Ir žalios akys rytmety.

Šerkšnu nukrito ašaros, pranyko.
Užšalo upės, ežerai,
O širdimi ieškojau vietos,
Bet tavo širdyje jos per mažai.

Sužibo snaigės vėjo gūsy,
Pakilo pūgos ir speigai,
Bet tavo širdyje neliko vietos.
Mes tapom viens kitam šalti vardai.