Plaukia vėjas laukų

Laukiu vis, kol pražys jazminai,
Ir gegutės kukavimo laukiu.
Na sakyk, ar meni? Neseniai...
Lyg tai šiandien... Medunešiu plaukė

Dienos mūs su drabužiais ryškiais,
Perlo vėrinius rytas skaičiavo.
Taip seniai... vakar gal? Įdėmiai
Žvelgia akys paraudusio klevo.

Tuos metus dar nelankė lemtis,
Ir pašėlę jausmai neišplito.
Kur dabar tu esi? Neprarys
Rausvas rytas gaivinančio mito.

Kol čionai, kol jaučiu, gyvenu,
Nors pernykščiai saulėlydžiai gęsta.
Plaukia vėl lengvas vėjas laukų
Ir mėlynėj pažaidęs nuskęsta.
spika

2013-05-23 12:01:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2013-05-24 23:28:19

Nuostabiai

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2013-05-24 13:04:55

„Perlo vėrinius rytas skaičiavo“ – nuostabi atminties dalelė.
Taip, „kol jaučiu – gyvenu“!
Tikrai jausminga lyrika.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-05-23 21:03:55

Žvelgia akys paraudusio klevo... Gražu. Tikrai vaizdus kūrinys.

Vartotojas (-a): miaumiau

Sukurta: 2013-05-23 17:42:53

vaizdžiai, lyriškai

Vartotojas (-a): Burtažolė

Sukurta: 2013-05-23 17:33:01

Praplaukė lyg lengvas vėjas laukais... :)
Mielas kūrinėlis!

Vartotojas (-a): Leditamsa

Sukurta: 2013-05-23 16:18:35

Gegutę jau girdėjau šiemet. Gražus eilėraštis ir tas pažaidęs vėjas toks linksmas