Laukiu vis, kol pražys jazminai,
Ir gegutės kukavimo laukiu.
Na sakyk, ar meni? Neseniai...
Lyg tai šiandien... Medunešiu plaukė
Dienos mūs su drabužiais ryškiais,
Perlo vėrinius rytas skaičiavo.
Taip seniai... vakar gal? Įdėmiai
Žvelgia akys paraudusio klevo.
Tuos metus dar nelankė lemtis,
Ir pašėlę jausmai neišplito.
Kur dabar tu esi? Neprarys
Rausvas rytas gaivinančio mito.
Kol čionai, kol jaučiu, gyvenu,
Nors pernykščiai saulėlydžiai gęsta.
Plaukia vėl lengvas vėjas laukų
Ir mėlynėj pažaidęs nuskęsta.
spika
2013-05-23 12:01:04
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-24 23:28:19
Nuostabiai
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-24 13:04:55
„Perlo vėrinius rytas skaičiavo“ – nuostabi atminties dalelė.
Taip, „kol jaučiu – gyvenu“!
Tikrai jausminga lyrika.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-23 21:03:55
Žvelgia akys paraudusio klevo... Gražu. Tikrai vaizdus kūrinys.
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-05-23 17:42:53
vaizdžiai, lyriškai
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-23 17:33:01
Praplaukė lyg lengvas vėjas laukais... :)
Mielas kūrinėlis!
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-05-23 16:18:35
Gegutę jau girdėjau šiemet. Gražus eilėraštis ir tas pažaidęs vėjas toks linksmas