Tu — tik miražas mano dykumoj,
Akies kampelyje krislelis mažas,
Raudona burė jūros tolumoj,
Pravirkęs šukėm murzinas vitražas.
Žiupsnelis laiko virpančiam delne —
Nėra prasmės branginti ir skaičiuoti,
Apmirusi viltis širdies dugne,
Negavęs nieko, negalėsi duoti.
O laimės, kuri liejos per kraštus,
Seniausiai nebeliko nė šešėlio.
Gegutė mirs, kukuodama metus,
Ir akmeniu nukris ant balto smėlio.
Man liks smiltelė atviram delne,
Kurią nupūs atlėkę žvarbūs vėjai.
Miražas vien tik man dykumoje,
Miražas, į kurį aš įtikėjau...
Liepa
2013-05-21 00:18:09
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2013-06-11 13:56:25
Ačiū :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-05-22 16:42:14
...išsaugot nors smiltelę atviram delne...
Jautriai, gražiai, su melancholišku atspaviu...
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-22 13:35:40
"Raudona burė jūros tolumoj,
Pravirkęs šukėm murzinas vitražas."
Primena A.Gryno "Raudonas Bures", - jautriai išsakytos mintys...
:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-05-21 16:20:07
Miražas vien tik man dykumoje,
Miražas, į kurį aš įtikėjau...
...gera įtikėti...nors ir į miražą...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-05-21 15:57:14
Lyg ir iš girdėtų metaforų sudėtas šiltas ir tikras jausmas.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-21 07:17:00
Negavęs nieko, - negalėsi duoti.
Skambu, gilu, prasminga...
Anonimas
Sukurta: 2013-05-21 05:59:18
Vienu atokvėpiu... Toks stiprus jausmų gūsis negali neįtraukti