Tu — tik miražas mano dykumoj,
Akies kampelyje krislelis mažas,
Raudona burė jūros tolumoj,
Pravirkęs šukėm murzinas vitražas.

Žiupsnelis laiko virpančiam delne —
Nėra prasmės branginti ir skaičiuoti,
Apmirusi viltis širdies dugne,
Negavęs nieko, negalėsi duoti.

O laimės, kuri liejos per kraštus,
Seniausiai nebeliko nė šešėlio.
Gegutė mirs, kukuodama metus,
Ir akmeniu nukris ant balto smėlio.

Man liks smiltelė atviram delne,
Kurią nupūs atlėkę žvarbūs vėjai.
Miražas vien tik man dykumoje,
Miražas, į kurį aš įtikėjau...