Tu rūku apsigaubk,
kol plaikstysis voratinklių gijos,
Tylą vakaras neš,
O kiemai nejučia ištuštės.
Tavo saujoje
vasaros kvapas, lelijų,
O diena pasiklydus
gal laiko, gal meilės sapnuos.
Nusimesi tu šydą rūke,
kai labai, tik labai panorėsi
Aklą tamsą įveikt
ir pabūti savim — žmogumi.
Gal kaštono tu
seno, mįslingo pavėsy
Rasi atjautą, paliktą
metų savųjų glėby.
O kai rytas ateis, į
jo laukiantį mėlyną dangų
Tu ištiesi rankas,
ir voratinklių gijos supliš,
Žmonės kelsis geri,
nes tu atjautą jiems dovanojai,
Kluone miauks
praregėję kačiukai akli.
Nesigaubki rūku, nes esi jau pasauly ne vienas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-05-20 13:24:05
Išdėstymo stilius šiek tiek išblaško ir nesuteikia prasmės
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-19 22:07:51
Artimas savais pamąstymais ir vaizdingas kūrinys.
Miela skaityti!
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-05-18 21:50:16
Mielas eilius. Kažkuo tai artimas... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-18 19:59:29
Toks savas atrodo...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-05-18 18:01:17
Gražu, jauku... Mielas eil.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-18 12:17:30
Pavergiantys, traukiantys prie savęs rimai, įtaigūs žodžiai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-05-18 11:58:16
Kluone miauks
praregėję kačiukai akli.
...vaikystę namo pastogėje priminė...šiltas kūrinys...
Anonimas
Sukurta: 2013-05-18 11:40:32
Kiek nuoširdaus jaukumo! Žaviuosi