Tu rūku apsigaubk,
                     kol plaikstysis voratinklių gijos,
Tylą vakaras neš,  
                    O kiemai nejučia ištuštės.
Tavo saujoje
                    vasaros kvapas, lelijų,
O diena pasiklydus
                    gal laiko, gal meilės sapnuos.
Nusimesi tu šydą rūke,
                     kai labai, tik labai panorėsi
Aklą tamsą įveikt
                     ir pabūti savim — žmogumi.
Gal kaštono tu
                     seno, mįslingo pavėsy
Rasi atjautą, paliktą
                    metų savųjų glėby.
O kai rytas ateis, į
                     jo laukiantį mėlyną dangų
Tu ištiesi rankas,
                     ir voratinklių gijos supliš,
Žmonės kelsis geri,
                      nes tu atjautą jiems dovanojai,
Kluone miauks
                      praregėję kačiukai akli.
Nesigaubki rūku, nes esi jau pasauly ne vienas...