Kažko tylu, net aido nesigirdi.
Tiek daug žmonių,
O aš viena tarp jų.
Nėra su kuo net aidu pasikeisti,
Ant aukšto kalno trūksta akmenų.
Taip šalta tam margam pasaulyj,
Kad nėra tako nei kelių.
Nėra su kuo skausmu pasidalinti,
Paklaust, kas guli ant širdies pečių.
Tiek daug žmonių, o aš viena tarp jų.
Žiūriu į minią, ir užstringa žodžiai,
Kaip akmenys pabyra ant takų.
Kažko tyku, net aido nesigirdi
Tiek daug žmonių
Nematančių, negirdinčių savų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2013-05-17 09:46:08
Pirmam segmente į akis krenta porą kartų pavartotas aidas. Kartais vienašakniai žodžiai vienoj vietoj pasiteisina, pvz., kai mėginama kurti priešpriešą arba paradoksą, bet šiuo atveju jie neprideda pliuso.
Žiūriu į minią, ir užstringa žodžiai,
Kaip akmenys pabyra ant takų. > tai žodžiai užstringa ar pabyra?:) loginis netikslumas.
Aš dar palinkėsiu paieškoti. Atsiplėšti nuo autoriteto (S. Neries) nebūtų jokia nuodėmė:)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-17 08:10:03
Gražus įsiklausymas į save, gilus žvilgsnis į aplinką.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-17 00:13:11
Lyriniam herojui vertėtų pasigilinti savyje ;-)
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-16 19:21:50
Nereikia lipti į aukštą kalną, ieškant bendravimo žemėje...
Sėkmės Jums! :)
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-05-16 18:19:56
tiek daug žmonių...bet Jūs prieikite arčiau prie jų...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-05-16 17:44:04
Išgodoti jausmai...o juk ne viena, bendraukit.