Žiemos šaltą speigą ir vėtrų plakimą
Maža obelaitė patyrė, pažino.
Kai vargšė stirnaitė sau maisto nerado,
Vadavo mažoji stirnaitę nuo bado.
Pavasariui bundant lakštutė atskrido
Ir suokė giesmes obelaitei kas rytą.
Mažoji, sukaupusi jėgą ir ryžtą,
Žiedais suspindėjo, kad niekas nedrįstų
Jos meile gyvenimui net abejoti —
Nors bus šis žydėjimas vienas tik duotas.
Gyvenimo grožį ir skonį pažinus,
Žiedais savo duoklę mažoji grąžina
Ir spindi tiesiog neapsakomu gėriu,
Gyvybės stebuklui pilnai atsivėrus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-15 18:39:11
Labai švelnu.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-05-15 15:36:15
Švelnus ir viltingas tekstas.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-05-15 13:15:31
Net kančią stirnaitės , kai maisto nerado —
Vadavo mažoji stirnaitę nuo bado.
...čia man neišpasakytai gražu ir jautru...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-05-15 12:18:39
Taip, net ir obels šakelė pražysta nukirsta...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2013-05-15 11:30:31
Ak, kad taip žmogus žydėtų...o nesiviltų nebūnant būti.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-15 11:18:23
Nepaprasto grožio žodžiai su gilia būties trapumo pajauta.