Žiemos šaltą speigą ir vėtrų plakimą
Maža obelaitė patyrė, pažino.

Kai vargšė stirnaitė sau maisto nerado,
Vadavo mažoji stirnaitę nuo bado.

Pavasariui bundant lakštutė atskrido
Ir suokė giesmes obelaitei kas rytą.

Mažoji, sukaupusi jėgą ir ryžtą,
Žiedais suspindėjo, kad niekas nedrįstų

Jos meile gyvenimui net abejoti —
Nors bus šis žydėjimas vienas tik duotas.

Gyvenimo grožį ir skonį pažinus,
Žiedais savo duoklę mažoji grąžina

Ir spindi tiesiog neapsakomu gėriu,
Gyvybės stebuklui pilnai atsivėrus.