Prieš Jėzaus gimimą
per šventą adventą
senelio žirgai laimingai
įveikę ledą per Ventą,
o gal tai buvo stebuklingi
elniai šiauriniai?
parvežė mane didelį
kaip penkios sniego gniūžtės
į šiltus namus.
Broliai susitaikė, šoko kepurinę,
oi tai dalia, tai dalužė,
visiems buvo šventė,
tetos ir dėdės lig ryto ūžė,
Mama su Tėčiu tirpo iš laimės.
Tik aš vienas gulėjau ramus,
toks rimtas, orus ir gražus.
Šiandien? Dėkoju, kad gyvas.
Toks pat, man atrodo,
tik ūgiu didesnis tapau.
Esu daug patyręs,
kaip ašara tyras,
geriausia būti vaiku,
supratau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-05-14 12:32:49
o gražus kalbėjimas eilėmis.Toks rimtas , gražus ir orus
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-13 01:03:16
O ką? Tikrai ne koks pažinimo užribis ;-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-12 20:44:08
Būtent - iškalbinga - žmogus turintis sveiką humoro jausmą - ne kiekvienam duota. :)
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-05-12 18:31:38
Man gražu, kur
"senelio žirgai laimingai
įveikę ledą per Ventą,..."
Asmeniškai užkabina...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2013-05-12 15:48:18
giliau už autobiografiją, galbūt nesuvoktas ir neatpažintas pasąmonės blyksnis: nebuvo asmens kelyje betarpiškesnio patyrimo už vaikystę, su tuo, kas nėra žmogus, kas už žmogaus, jo įraižos, jo graviūra
besiplėčiančioje atmintyje, kurioje vis labiau nyksta betarpiškumo patirtys, užleisdamos išskaitytam žinojimui, abstrakcijų žaismui — absoliučiam žmogiškumui...