Santrauka:
Nes mano Mamai posmelių nebus per daug
Tylus kaip boružės švilpimas
Ant gėlėmis sumerkto lauko;
Palenkus nerimą arimuos
Margus laivus iš žiedo traukai.
Kaip rytas šviesą ant pečių
Žali veidai iš lašo vėtros,
Su pienu laukti kritulių,
Lyg gliaudyt riešutus su mėtom;
Atleiski, nemokėjom šaukti
Su kuždesiu iš debesų,
Bet liaunas negenėtas plautis
Temoka pasakyt — myliu.
Tave vadinti Tavimi
Ant lūpų bėgančių žuvėdrų,
Ir neužtektų vandenį
Supilti audrą — giedrą, giedrą.
Jūratis uodegą nusagstė —
Mozaikomis, krauju, šviesa;
Bet niekada žuvis nemąstė,
Kodėl mes verkiam, kol tyla;
Iš mylių priežasčių,
Iš šypsenų skaidraus plakimo,
Iš nemigo naktų,
Iš laimės mėnesių ošimo.
Tave vadinti Tavimi,
Kastyte — boružės ir vėtros.
Temiega salos vandeny
Vaiduoklis, Mama, — lik, kol pietūs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-13 01:36:21
Jautrukų dėlionė su – kartais! – šelmiška duokle rimui :-)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-12 07:42:48
Nuostabus darbas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-11 22:30:21
Labai, labai šiltas. Labai, labai nuoširdus. Labai, labai... Ir dar su trupučiu išdykėliškumo.