Tylus kaip boružės švilpimas
Ant gėlėmis sumerkto lauko;
Palenkus nerimą arimuos
Margus laivus iš žiedo traukai.

Kaip rytas šviesą ant pečių
Žali veidai iš lašo vėtros,
Su pienu laukti kritulių,
Lyg gliaudyt riešutus su mėtom;

Atleiski, nemokėjom šaukti
Su kuždesiu iš debesų,
Bet liaunas negenėtas plautis
Temoka pasakyt — myliu.

Tave vadinti Tavimi
Ant lūpų bėgančių žuvėdrų,
Ir neužtektų vandenį
Supilti audrą — giedrą, giedrą.

Jūratis uodegą nusagstė —
Mozaikomis, krauju, šviesa;
Bet niekada žuvis nemąstė,
Kodėl mes verkiam, kol tyla;

Iš mylių priežasčių,
Iš šypsenų skaidraus plakimo,
Iš nemigo naktų,
Iš laimės mėnesių ošimo.

Tave vadinti Tavimi,
Kastyte — boružės ir vėtros.
Temiega salos vandeny
Vaiduoklis, Mama, — lik, kol pietūs.