Kai žodžiai tampa monotoniškai nuobodūs
ir nuotaika visom prasmėm tamsi,
Kai su šešėliais mušasi žmogystos juodos,
o pamiškėj vilku pavirtęs šuo suamsi,
Pakyla į Mėnulį jo plaukuotos godos,
kartu skrendu ir aš — kaip dūmas, rodos,
lakštingala sode dainuoja: šiąnakt mirsi...
Vėliau gal būt vaiduokliu antrą kartą gimsi.
Todėl bijau, kad iš manęs atimsi
stiklinę viskio su žiupsniu gyvybės sodos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-05-11 20:57:38
Viskas sutilpo į stiklinę viskio...Gerai, patiko.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-05-11 17:04:10
Tik norėjau klausti, kas šiandien šitaip veikia :)
...bet viskas tik į gerą...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-11 12:17:18
Stiklinę viskio su žiupsniu gyvybės sodos... Gerai pasakyta. Kūrinys neįprastas šitam autoriui tiek struktūra, tiek, manyčiau, nuotaika. Man tiko ir patiko. Tik viskio nemėgstu... Nors jei su soda, gal ir nieko :)