Kai žodžiai tampa monotoniškai nuobodūs
ir nuotaika visom prasmėm tamsi,
Kai su šešėliais mušasi žmogystos juodos,
o pamiškėj vilku pavirtęs šuo suamsi,
Pakyla į Mėnulį jo plaukuotos godos,
kartu skrendu ir aš — kaip dūmas, rodos,
lakštingala sode dainuoja: šiąnakt mirsi...
Vėliau gal būt vaiduokliu antrą kartą gimsi.
Todėl bijau, kad iš manęs atimsi
stiklinę viskio su žiupsniu gyvybės sodos.