Pagaliau suvokiau savo nerimo šaltinį, maitinantį mano aš gausiai daugiau nei pusę amžiaus. Pastovus, nekintantis, visada pradžioje bemiegių naktų palydovas. Jis man skiria nemigą, kaip savotišką išbandymą ar patikrinimą mano poelgių, jausmų ir būsenų. Visad tas pats veidas, jau užbaigęs jam nuskirtą ganą trumpą gyvenimo kelią žemėje: papurgalvė mergaitė, juodų garbiniuotų plaukų kupeta, įrėminanti  išblyškusį veidelį, gaudanti ar springstanti oru, nuostaboje išsiplėtę akių vyzdžiai dar vis patikliai žvelgiantys į savo skriaudėją, į mane, nesuvokdama, kaip aš galėjau taip pasielgti. Vienintelį sykį gyvenime pakėliau ranką prieš silpnesnį, prieš moterį, prieš klasės mergaitę. Išdykėlio, gatvės padaužos smūgis į paširdžius. Sunkiai pamenu priežastį kino teatro vestibiulyje, prie bilietų kasos langelio. Tikriausiai, atmintis teisi:  mano poelgio dingstis tapo bilietas į kino seansą, kuris atiteko jai, o ne man...

Ir vėl bemiegė naktis, ir vėl, gal šimtąjį sykį  bandau suvokti savo elgesį: kodėl pakilo ranka prieš silpnesnį, prieš mergaitę dėl tokio menkniekio, kaip nepažiūrėtas kino filmas. Gal įsidarbinimas tame kino teatre afišų, didelių fanerinių skydų tampytuoju  po miestą, ir buvo šio bjauraus poelgio pasekmė? Galėjau žiūrėti kino filmus kiek noriu ir kada noriu, ir dar mokėjo dvidešimt penkis rublius. Tai buvo tikrai nemaži pinigai gatviniui, skurdžių šiukšlynų fanui. Šimtas (grietininių, o vaisinių po šešias kapeikas?) porcijų ledų, septyni šimtai penkiasdešimt stiklinių gazuoto vandens su sirupu, ar kilogramas šokoladinių saldainių, butelis „arklinės“, taip buvo vadinamas pigiausios degtinės butelis, bet man dar jo nereikėjo, dar negundė trylikamečio.  Žingeidus ir landus berniūkštis pateko į kino teatro šventovę — aparatinę. Buvo nuostabu.  Nenutildė graužaties  mano nuoširdus atsiprašymas mergaitės, nei jos atlaidi šypsena ir geras būdas, ilgai dar negalėjau pažvelgti jai į akis, nors tikrai žinau, kad ji man atleido, gėla, tarsi įstrigusi rakštis, kurios net jokiomis chirurginėm priemonėm neįmanoma pašalinti. Kalantis į smilkinius klaustukas: kodėl, kodėl, kodėl? Pasiteisimo, nors tai tik vaikiščio poelgis, neatradau ir neatrandu, ir neatrasiu. Ji mirė jauna, gimdydama. O gal ir buvo jos mirties priežastimi mano smūgis į paširdžius?.. Neteistas, bet nuteistas amžinai graužačiai ligi paskutinių mano valandų, nežinomo, nematomo ir paslaptingo teisėjo. O gal ji — sapnų mergaitė, slepianti savo veidą, švelniai prisiliečianti prie mano savasties? Nebesigraužk, nebesigraudink, balti, perregimi moters pirštai, artėjantis prie žvakės liepsnelės, bet švelniai švelniai paliečiantys mano šeriuotą skruostą ir šalčiu prikeliantys dar vienai bemiegei.

O gal toks atvirumas pačiam sau, bemiegės nakties betarpiškumas, intymiausias vienišumas be advokatų, teisėjų ir budelių ir yra tai, kas slepiasi už žodžio „sąžinė“? Kaip slaptingasis mano aš, netariamas garsu, bet girdimas vidine klausa „balsas“ ? Tikusis, betarpiškas teisėjas mano nusikalstamų poelgių, baudžiantis graužatimi, ir globėjas, glostantis mano savimeilę, skatinantis taip daugiau nesielgti. Žinantis asmeninę  ribą, kuri skiria blogį nuo gero ne išorėje, o tik mano ir niekieno daugiau viduje, į kurią patekti KITAM neįmanoma, net ir per pačią nuoširdžiausią išpažintį ir atgailą lieka KITAM neįžengiamas slėpingasis kamputis: „daugiau nuodėmių neprisimenu, bet išpažįstu ir gailiuosi už jas, prašau...“ Juk paprasčiau teisti KITĄ, sudėtingiau jį suprasti ir pateisinti jo KITOKĮ sprendimą, jo kitoniškumą. Kas ir kaip „įbrėžia“ šią ribą. Kas yra šis „žinantis“ kokia turi būti šį riba?

Su kuo tik susitinka žmogus, kas patenka į jo akiratį, aistringai bando rasti žodinę išraišką. Ne visada tuos pačius dalykus, santykius apibūdiname tuo pačiu žodžiu. Panašiai atsitiko ir su sąžinės sąvoka. Pirmuosius šios sąvokus pėdsakus atrandame senųjų graikų raiškoje, ir jie sietini su žodžiu „synoida“ — „su kuo nors žinoti apie ką nors“ — apibrėžiantis veiksmą „žinoti“ —  ieškantis atsakymo su kuo apie ką nors. Šio veiksmažodis darinys su graikišku įvardžiu įgijo naują reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku“. Graikų posakis „synoida emauto“ reiškė „žinoti ar suvokti save patį“, savyje sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tai kas yra pažinimo objektas. Ši sąvoka graikų kalboje atsirado septintajame amžiuje prieš Kristų. Sokratui ji reiškė poelgį, dažniausiai neigiamai įvertinamą, o ne patį veiksmą: suvokti padarius ką nors negero. Vėliau iš šio veiksmažodžio buvo išvesti daiktavardžiai „syneidesis“ ir „syneidos“, kurie paplito tarp graikų, romėnu ir žydų, reiškiantys „sąžinę“. Senųjų graikų mąstyme apie žmogaus prigimtį buvo teigiama, kad jis dviejų pradų , dviejų ego, gėrio ir blogio priešstata. Jų priešprieša sukuria žmoguje dorovinį ginčą, kurį vėliau pavadino „sąžinės graužatimi“. Dažniausiai šios priešstatos įvertinimas buvo neigiamas: „nešvari , kalta sąžinė, tik labai retai — švari. Nuo šių senų laikų žmogus „sąžinėje“ ėmė matyti save patį, savo paties atspindį. Šioje sąvokoje buvo išskiriami du jos bruožai: savo paties, savo esmės pažinimas ir poelgių atspindys, pastarasis tapo doroviniu, susietu su žmogaus elgesio normomis. Sąžine tapo vidinės žmogaus esybės dalis, jo gebėjimas veikti remiantis supratimu, žinojimu kas yra teisinga. Graikai šį žmogaus suvokimo galimybę grindė jo ryšiu su dieviškuoju Logosu, Būties pagrindu, visuotinos tvarkos įkūnijimu. Sokratas teigė, jog sąžinė yra nežinojimo žymuo, priėmus neteisingą sprendimą — neteisingas elgesys, pažeidžiantis nustatytą dieviškojo Logoso tvarką.

Vėliau, Romos filosofai eklektikai Ciceronas, stoikai, Seneka mąstė apie sąžinę kaip apie vidinį balsą, kuris kaltina, pateisina ar nurodo kaip reikia elgtis teisingai. Seneka teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra gera sąžinė.  Nijolė Sadūnaitė po dviejų tūkstantmečių: „Man nereikia pripažinimo, man reikia, kad sąžinė būtų švari.“

Daug vyresniajame už graikus „Senajame Testamente“, parašytame ivrito kalba, nesurasime specialaus žodžio perteikti sąžinės sąvokai, bet ir pati sąvoka nėra tiksli. ST žmogaus savimonė, savęs vertinimas remiasi besąlygišku paklusnumu Dievui. Vidinio žmogaus balso darna su Dievo balsu, ST nėra asmeniško žmogaus  samprotavimo kaip pas senuosius graikus. Asmens vidinė dorovė  įstatymais susieta su Dievu, jo potvarkiais remiasi visas žmogaus gyvenimas. Savęs pažinimas siejasi ne su gilinimusi į save patį, bet kreipimosi į Dievą. Gėrio pažinimas, blogio vengimas priklauso nuo Dievo nuostatų pažinimo ir jų lakimosi. ST žodis „leb“ (širdis, protas) verčiamas kaip sąžinė ir neprieštarauja  ST mokymui apie žmogų, kurio savimonės centras ir yra širdis, atitinkanti graikų, romėnų pasaulio sąžinės sampratą, perkeltai į NT.

O kaip ir kada  lietuvių kalboje atsirado ši sąvoka? Lietuvių kalbos žodyne ši sąvoka išskleidžiama: dorovinis atsakingumo už savo poelgius  jausmas. Man pavyko su šios sąvokos paieška nukakti į šešioliktą amžių, į Evangelikų reformatų bažnyčią Deltuvoje, kurioje pastoriumi buvo Stanislovas Marcianas-Musa. M. Mažvydo bendražygis, poetas ir vertėjas, gimęs 1520 Rytų Lietuvoje, studijavo Karaliaučiaus universitete, viena jo išversta giesmė pateko į M. Mažvydo giesmyną. Mirė 1584, palaidotas Lazdynuose (Krasnoznamenskas). S. Marciano sąvoka „čista sumnienie“ —  lietuviškos sąvokos „sąžinė“ pradmuo. Nors Giedrius Saulytis, savo straipsnyje „Sąžinės samprata Naujajame Testamente“ teigia, kad „M. Mažvydas, sąžinės terminą iš lotynų klabos pirmoje lietuviškoje knygoje išvertęs polonizuoto skolinio — sumnienė — forma.“ Nesiginčisiu dėl vardų, Martynas ir Stanislovas — bendražygiai, evangelikų reformatų pastoriai, savo laikotarpio vaikai, kuriame asmens dorovė yra asmeninė atsakomybė už vienokį ar kitokį elgesį, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvoka. Pabandykime žvilgtelėti į kalbas, kuriomis kalbėjo LDK tautos ar buvo naudojamos kaip valstybės kalbos, ir  jų įtaka lietuvių kalbai:  lotynišką sąžines sampratą atstovauja žodis „conscientia“ — pažink save, remiasi klasikine sykiu ir sąmonę ir sąžinę žyminčia sąvoka;  lenkiškasis žodis „ sumienie“  — „mienie“ — nuosavybė, savybė, turtas; baltarusių žodis „сумленне“ — „мленне“ —alpimas; rusų žodis „совесть“ — „весть“ — žinia; ukrainiečių žodis „ совiсть“ — „вiсть“ —žinia, latvių žodis „sirdsapzinia“., kurio neversiu į lietuvių kalbą, vokiškas žodis „das Gewissen“ — būdvardis „gewiss“ — tikras, neabejotinas, neišvengiamas, kažkas, kažkoks, tam tikras. Bet grįžkime prie Martyno-Stanislovo  žodžių „čista sumnienė, jei jie būtų užrašyti lenkiškai — „ oszyscie sumienie“, drįstu spėti, kad taip ar panašiai kalbėjo lietuviai, ir šį posakį išverstus į šiuolaikinę lietuvišką bendrinę kalbą —  „švari abejonė“. Lietuviška bendrinės kalbos sąvoka  „sąžinė“ , drįstu tvirtinti, yra vertimas iš rusų kalbos.  Viduramžių „švari dvejonė“ lietuviškoje sąžinės sampratoje išliko dar vis gyvybingi, nors labai retai vartojami kasdieninėje kalboje žodžiai: savistaba, savimonė, savivoka, širdgėla, širdgrauža, gėla, graužatis, savęspi, liūdesys, kančia artimi graikiškai-romėniškai „„synoida emauto“ reikšmėms —  „žinoti ar suvokti save patį“. Šį suvokimą graikai grindė žmogaus ryšiu su Būties pagrindu, visuotine darna ir tvarka, žmogaus, kaip asmens galimybė priimti pačiam sprendimus, grįsti savo elgesį pačiam — sietini su individo laisve, neatsiejama graikų asmens žyme. Poelgių atspindys individe, tapęs doroviniu asmens pagrindu, krikščionybės apyaušryje įgauna vis aiškesnes moralines šalutines reikšmes, pabrėžiančias asmeninę atsakomybę už savo individualią veiklą Naujojo Testamento tekstuose, kurie ir apsprendžia tikinčiojo  veiksmus ne tik čia žemėje, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Žinojimas tampa alfa ir omega,  individuali patirtis lieka nuošalėje, paraštėse. Asmens klaidžiojimus patamsyje link Dieviškos tiesos suprantami kaip  paklydimai, kaltės ir nuodėmės, jas galima atpirkti atgaila per šios Tiesos tarnus ir vėl nusidėti. Žinojimas nereiškia dar  asmeninio veiksmo, kurį apsprendžia „šaltas sveikas protas“ — naujas pateisinimo atradimas — galima sustabdyti savyje sąžinės balsą, galima jo neišgirsti, galima daryti ką nori be jokių draudimų. Bet  šitoje savivalės kasdienybėje egzistuoja  individo išskirtinės,  iš ego netramdomos aistringos stokos ir galių iškritimų būsenos, kuriose savivalė netampa sėkminga, „šaltas sveikas protas“ neįstengia užgniaužti, nutildyti, pasiremsiu ir vėl senaisiais graikais, Būties darnos  ir tvarkos įbrėžų į substancinio individo prigimtį. Bekalbiuose pasaulio daiktuose šios prigimtinės žymės yra ribos, kurių peržengimas substanciniam individui lemia mirtį, praradimą formos ir savaime esančios būties esmės, kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindo.

Šiuolaikiniai psichologai išskiria asmenyje dvi sąžinės rūšis: autoritarinę ir humanistinę, kurias be išimties turi visi žmonės, o jos  atpažįstamos pagal kiekvienos jėgą ir sąveiką. Autoritarinė, išorinio subjekto — Dievo, tėvų, valstybės, bažnyčios, partijos, bendruomenės, sektos  ar ko kito, turinčio pripažinimą, jo  įtaka ir valdžia tam tikroje kultūroje kitam, besąlygiškai klusniam autoriteto balsui, jo skelbiamai žiniai. Jei šis santykis su pripažintuoju ar pripažintaisiais tėra paviršutiniškas, be dorinio poveikio, vargu ar galime kalbėti apie sąžinę. Dažniausiai toks elgesys asmeniui yra naudingas, nulemtas baime būti nubaustam ar viltingai laukti paskatinimo ar dovanos. Išorinis poveikis priimamas kaip savojo „aš“ dalis ir vietoj asmeninės atsakomybės prieš kažką, kas yra išorinis to „aš\" atžvilgiu, žmogus jaučiasi atsakingas prieš kai ką, kas yra jo viduje, prieš save patį. Visuotinai pripažintojo privalumas: kitas negali prilygti JAM, arba tikėtis kada nors tapti tokiu. Jis — autoritetas — vienintelis, kuris  nepaklūsta svetimai valiai, o tik vadovaujasi sava, sau pats tikslas, kuriantis, bet nesukurtas. Tokiame santykyje asmeninės patirtys pripažįstamos kaip vidinio balso kaltės, bet iš tikro yra ne kas kita, kaip autoriteto baimė.

Humanistinė sąžinė — mūsų asmenybės atoveikis į jos žmogiškąją paskirtį, individo sugebėjimų visuma, lementi jos bendražmogišką ir asmeninę egzistenciją. Ji — daugiau negu žinojimas abstraktaus mąstymo srityje. Ji savyje turi jausminę galią, nes ji — visos asmenybės atoveikis , o ne tik proto apsprendžiamas veiksmas. Individo poelgiai, mintys ir jausmai, sąlygojantys ir atskleidžiantis asmenybę, sukeliantys vidinį pritarimą, teisumo jausmą ar kaltės nuojautą.

Daugeliui žmonių šis vidinis balsas ar žinia silpni, kad būtų „išgirsti“ ir „nurodytų“ asmeniui „teisų“ kelią. Jei sąžinė  kalbėtų pakankamai garsiai ir aiškiai, tik nedaugelis suklystų savo poelgiuose ir sprendimuose. Bet juk taip nėra, tik nedaugeliui tokia  asmens ir bendruomenės darni sąveika pavyksta. Viena iš sąžinės prigimtinių   paskirčių yra saugoti žmogaus asmeninį interesą, visų individo galių veiksmas, apsprendžiantis jo išlikimą. Juk poelgio sprendime gali vyrauti individo galia, peržengianti visuomenės ar Kito svarbius ir rūpimus dalykus. Juk net vienaląstyje gamtos ar Kūrėjo„įdiegtas“ steigties ir saugos mechanizmas. Kuri iš individo galių  taps viršesnė už kitas sunku, neįmanoma spėti ar žinoti.

Iš istorinių sąžinės sąvokos apmąstymų grįžtu į moderniąją valstybę, kurios sampratoje kertiniu akmeniu galima vadinti gan įprastą mintį: „žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais — būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę , kurioje vyksta visų karas su visais.“ (Vytautas Radžvilas. „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema.“) Šis spėjamas karas, o gal akivaizdus, uždangstomas ideologinėmis grožybėmis — konkurencija — varžymasis dėl pirmavimo — lygiu-negailestingu, primenančiu džiunglių įstatymą dėl išlikimo, kuris laidavo, kaip ir moderniosios valstybės sampratoje, bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį. Abstraktaus (atsietinis, atitrauktas, nekonkretus, nesusijęs su tikrove) individo sąvoka uždangsto pamatinį Būties individualumo principą, individo kokybę būti vieninteliu ir nekartojamu substanciniu asmeniu, iš jo aistringos stokos išgriebiamas vienintelis, visus asmenis sulyginantis  pragmatinis veiksmas — būti pirmu turto, kaip neginčijamo žymens dalybose. Makiavelizmo doktrina tikslui pasiekti, rekomenduojanti bet kurias priemones — klastą, veidmainystę, smurtą, cinizmą, moralinių skrupulų neturėjimą — akivaizdžiai galiojančios modernioje valstybėje. Įstatymas, be doros, be darnos principų, tampa dar vienu, gan pelningu  verslu laisvoje rinkoje.

Nenuklysiu į istorines tolumas pagrįsdamas šias mintis: „Titaniko“ tragedijoje pirmiausiai į gelbėjimosi valtis sodinamos moterys ir vaikai, tiesa, pasitaikė ir persirengėlių, o vandenynų lainerio „Costa Concordia“ nelaimėje laivo kapitonas pats pirmasis paliko skęstantį laivą. Tiesa, laivo kapitono laukia teismas, įstatymų raizgalynės narpliojimas, bet šis įvykis aiškiai parodo, kad praslinkus šimtmečiui žmogus kažko labai esmingo neteko. Žmogus tapo sėkminga preke, rinkodaros produktu, neatsižvelgiant į asmens kokybę, jo branduolio neskaidrumą, kuriame ir slypi jo, kaip nedalomo asmens esmė, kas trikdė suvokti save amžių slinktyje. Tiksliau tariant, jis bėga nuo savęs, nuo savo naštos, bandydamas ja nusikratyti. Tapti skaidriu šaltu sveiku protu, be jausmų, kūniškumo, vadinasi, ir juslingumo sumaišties. Švari palutė, kurioje  įrašomos proto abstrakcijos — žinojimas. Net ir be didelių ideologinių pastangų, jų įtaigaus poveikio į individo sąmonę, pats asmuo, galbūt net nenutuokdamas bando ir veržiasi į savęs išskaidrinimą, tapti VISKUO, vadinasi tapti NIEKU. Imperatyvus „esu“ — sunki, nepakeliama našta, tapti Kitu, dėlioti save kaip mozaiką iš abstrakcijų kare, atsiprašau, konkurencijoje visų su visais be vado ar vadų, nieko asmeniško, bet juk taip reikia, juk taip šaukia ir veda rūšies  prigimtis būti kitu, nei individo paslaptingiausiame kamputyje kirbantis, vadinasi, vis dar gyvas imperatyvusis „esu“. Tarkime, galbūt nesuklysdami, kad šis kirbantis nerimas ir yra asmens paslaptingasis „balsas“, kurį prieš du su puse tūkstantmečio įvardino garbieji graikai žodžiu „synoida“ — „su kuo nors žinoti apie ką nors“ — apibrėžiantis veiksmą „žinoti“ —  ieškantis atsakymo su kuo apie ką nors, sutalpinamas savyje apie save. Bandant suvokti tai, dera įterpti į apmąstymus ir garbės sąvoką, turbūt nesuklysiu tardamas, kad „garbė“ ir yra „synoida“  vidinių asmens būsenų išraiška. Garbingi „Titaniko“ vyrai, kokį garbės suvokimą, vadinasi, ir sąžinę įrodo ir kalba  „Costa Concordia“ laivo kapitono elgesys. Įsitikinęs, kad garbingu tapti neįmanoma, garbingu gimstama, labai norėčiau pridurti ir sąžiningu, tačiau lietuvių kalbos žodyne būdvardžio „sąžiningas“ aiškinimas mane sutrikdė: viską darantis pagal sąžinę — teisingas. Kam, kada ir kur? Galbūt veržimasis save išskaidrinat, sukuriant save iš Nieko — kalbinių abstrakcijų, reiškiančių santykį, o ne patį individualų  daiktą savaime veda kaip rūšies substancinio individo kokybinį susinaikinimą. Įdiegta ugdymo programa (projektas) — „mašininės“ filosofijos ir civilizacijos postulatas.  Androginas,  hermafroditas — mitinis senųjų graikų Afroditės ir Hermio vaikas („gražusis berniukas“), nežmogiškieji  individai keičiantys lytį, tampa žmogiškuoju „pilnatvės “ siekiu, vis dar nesugebančiu pabėgti nuo lyčių aistringos sueities pilnatvės, imituoja bevaise sueitimi, pavadintu žodžiu „seksas“— „vergo pilnatvę“, net tampa absoliučios „laisvės“ išraiška. Didysis Aleksandras Makedonas taria: „kai geidžiu, jaučiuosi labiausiai mirtingas“, būti negeidžiančiu, nestokojančiu — žmogiškosios pilnatvės dievybėje išraiška, amžinas siekis  nebūnant būti, tapti nemirtingu, bėgimas nuo baimės, mirties, kančios  — asmenybės, mirtingojo palydovų. Konkurencijos nugalėtojo prizo išraiška — kapitalas, kuris ir yra „laisvė“.

Savo gyvenimiškoje netrumpoje kelionėje menu visai kitokias žmogiškumo apraiškas.  Vienas iš jų — Mindaugas Tomonis —Tomas Kuršys — baltas paukštis — poetas ir disidentas gūdžios ir tamsios  prievartos praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje išdrįso pasakyti tiesą: sovietų kariuomenė — okupacinė, savo negalimumą jai tarnauti. Tironijos ir despotizmo sprendimas: psichiatrinė klinika ir asmenybės sunaikinimas. Balto paukščio neįmanoma pavergti, sugundyti, priversti tarnauti netiesai ir blogiui. Eiti didžiausiu pasipriešinimo keliu melui ir blogiui — gyvenimo tikslas.

1975 metų kovo mėnesį Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje Mindaugas Tomonis paliko įrašą:

„Baimės valdoma visuomenė visuomet amorali, todėl panašiems reiškiniams mūsų liaudies labui reikia užkirsti kelią... Ateitis priklauso Tiesai. Todėl tikimės, jog visi, kurie dar nepajuto dvasinio atsinaujinimo būtinybės, susimąstys apie tai ir prisijungs prie tų, kurie visą gyvenimą gyveno dorai, Tiesoje, arba jau suprato amžinojo dvasinio atsinaujinimo būtinybę. Tegul visus — tikinčius ir netikinčius — vienija vienas Dievas —Tiesa.

Bolševizmo aušroje, 1921 m. ( trisdešimt  penkerių  metų amžiaus, kaip ir baltas paukštis — Mindaugas) čekistų sušaudytas poetas Nikolajus Gumiliovas, neparašęs nė vienos eilutės apie bolševizmą ar prieš jį, vien savo nepalaužiamu, tarčiau, aristokratišku įsitikinimu asmenybės nesusitaikymu, nesuderinamumu  su robotų imperija tapo Leninui ir jo gaujai kliuviniu, kurį galima tik pašalinus sunaikinti. Bolševikai žiauriai apsiriko, poeto, perrašyta ranka, kūryba liko gyvesnė už mirtį, buvo platinam slaptai požeminėse perėjose, skersgatviuose. Įdomu tai, kad Nikolajus save „matė“ trylikamečiu berniuku, būdamas vyru. Atvirumo sau akimirkomis regiu save trylikamečiu Ukmergės senamiesčio padauža, ant klasės mergaitės suolo slapčia padėjusiu žydinčių alyvų kekę....


N. Gumiliovas eilėraštyje „Dvasia ir kūnas“, be dviejų, eilėraščio pavadinime minėtų sąvokų, kalba ir apie trečiąją sąvoką „ aš“, (прозванье — pravardė, nežinodami „tikrojo“ jo vardo, suteikiame jam pravardes, pavyzdžiui, „vidinis balsas“) keičiu į „slaptingą esmę, du pirmuosius poetas pavadino „blyškiais sapnais sąmonės dugne“:  

— Я тот, кто спит, и кроет глубина
Его невыразимое прозванье:
А вы, вы только слабый отсвет сна,
Бегущего на дне его сознанья!

— Aš tas, kas miega, ir dengia gelmė
  Jo neišreiškiamą slaptingą esmę.
  O jūs — atošvaita sąmonės dugne
  Blyškių sapnų, kurie blyksteli ir gęsta.

Lietuvišką žodį „graužatis“, jo esmę išskleidžia  „Pakelės šunytyje“ Cz. Milošas: „Tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi pro apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“.