Taip tyliai krinta vakaras ant tavo rankų,
taip tyliai blunka šviesos sutemų glėby,
taip laukiantis staiga visai netenka
vilties, kuri jam tik viena šviesi.
Taip paskui ją išeina žodžiai netarti,
sugrįžta jie, deja, tavon vienatvės žemėn,
kur tyla žingsniai ir alsavimas arti —
tavi sapnai juoda kalte sutemę.
Kažkas išėjo nebūtin,
kažkas parėjo tuštumą atradęs.
Ko tu žvakelėm naktyje budi
kaip nebylys, bejėgis ir bežadis?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-09 19:25:49
Labai jautrus
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-05-09 17:31:00
... kas nepasimiršta, kas ilgai skauda... Jautru.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-05-09 16:49:01
Jautru, miela ir skaudu... Taip ir yra...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-09 13:33:02
Jautru , gyva
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-09 13:26:33
Prasminga žegnionė: įsiklausant erdvėje, įsižiūrint laike ir atpažįstant siela.