Taip tyliai krinta vakaras ant tavo rankų,
taip tyliai blunka šviesos sutemų glėby,
taip laukiantis staiga visai netenka
vilties, kuri jam tik viena šviesi.

Taip paskui ją išeina žodžiai netarti,
sugrįžta jie, deja, tavon vienatvės žemėn,
kur tyla žingsniai ir alsavimas arti —
tavi sapnai juoda kalte sutemę.

Kažkas išėjo nebūtin,
kažkas parėjo tuštumą atradęs.
Ko tu žvakelėm naktyje budi
kaip nebylys, bejėgis ir bežadis?