Susilaukiau audros
Iš nuodėmingo dangaus,
Ir nieko daugiau
Nebenoriu žinot.
Prapliupo lietus,
Ir sugriuvo dangus,
Jau daugiau nebebus
Tų meiliųjų akių.
Ir talžė žaibai
Mano trupančią sielą.
Ar nebeliko tikrai
Tavojoj širdy man vietos?
Viskas sugriuvo,
Prapuolė, pražuvo,
Ir išaušo valanda,
Kai mano gyvybė nutrūko...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-09 01:37:02
...viskas prasideda nuo tų norų („nebenoriu žinot!“) nepamatuotumo.
Pasižiūrėkime iš kitos pusės: audra, žaibai – juk puiki proga užsigrūdinti betrupančiai sielai!