Ir vėl  Amūras,
Padėjęs ranką ant peties poetės,
Į širdį taikosi,
Ir vėl esu jo meilės taikinys,
Esu jo užgaidų belaisvis.

Bet jis, Amūras – graikas ir...
O Dieve, jam atleisk!
O štai poetė?
Kas?
Iš kur?
Kodėl pakišo petį atramai,
Kad šūvis būt taiklus?

O gal tai ji,
Kurią skaitau,
Ir pats strėle Amūro noriu būti.
Tai saugokis!
Jau lankas įtemptas –
Strėle skrendu –
Pakoreguok,
Kad taikinin ir aš pakliūčiau.

Ir, regisi, girdžiu
Kaip pasakai –
Ten, kur anksčiau ant debesies Amūras suposi,
Dabar mes supamės abu...