Tu pasaulį
Mums padovanojai,
Džiugindamas savo dosnumu.
Margaspalvį
Reginį paklojai,
Praradimai virsta radimu.
Atradimai —
Vėlgi netekimais,
Jau širdis pilna ir kupina...
Žaidžiam
Ašarom, jausmais, likimais —
Žemė tapo cirko arena.
Ir pasaulis,
Kurį dovanojai,
Glumina grožiu ir žiaurumu.
O Kūrėjau,
Tu juk tai žinojai,
Gal todėl man būna neramu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2013-05-03 21:36:31
neramu širdyje...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-05-03 02:38:55
Bet tik taip ir reikia - kad įvertintum gėrį, reikia pažinti blogį - sena tiesa... Gerai sueiliuotas.
Vartotojas (-a): valiaugija
Sukurta: 2013-05-02 22:46:20
Labai subtiliai ieškoma gyvenimo prasmės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-02 21:18:45
kaip gražiai viskas apdainuota, miela skaityti
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-05-02 20:20:36
prasmingas
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-05-02 19:37:55
Teisingas matymas, todėl ir nerimas prasmingas. Gražus eil.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-02 19:11:08
Kūrinys stiprus minties nuoseklumu ir savo pabaiga.
Dėl technikos: tikrajam 6-eiliui būtinas pilnas rimavimas (čia: pirma ir ketvirta eilutės dar liko nerimuotos).
Sėkmės!
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-05-02 18:36:15
Koks nuostabus kurynys, net skruzdės nubėgo per nugarą. Nuostabus kūrynys su nuostabiais jausmais. :)