Dėdė Kazys, užmiršęs savo tikrą vardą.

        Nesmagu kai va taip, išgėrus po puodelį atšalusios arbatos, nedraugiškai išsiskiri su paštininke. Maniau, gal dar sugrįš, o netrukus  už durų išgirdęs bruzdesį, patikėjau, kad dzievulis išgirsta mano prašymą ir Genė sugrįžta. Tačiau atsidarius kupė durims, jose pamačiau konduktorių Izidorių arba, kai aš jį vadinu, dėdę Kazį. Bet jis irgi it trenktas šlapiu maišu — nė pasisveikinti nepanoręs, nė pakalbėti kaip jam priimta. Atrodo it muzikuoja, lyg pražiojęs burną poezijai:  

Daug kartų apie tai kalbėjau ir kalbėsiu dar,
Ir te nepyksta niekas, kad Izidorius bjaurus.
O juk labai nedaug prašau:
Esu konduktorius ir privalau
Atlikti pareigą kaip sąžinė man liepia.  
Jau žmonės ir šiukšlynus iš savęs iškrato
Net traukiny, kuris juos šitaip kantriai veža.
Ir pas tave te būna visuomet tvarka.
Deja, nesi iš tų,
Kuriuos galėčiau girti.
Štai pažiūrėk kiek visa ko
Iš tavo raštų ant grindų po kojom.
Nors Kariotiškes statyk!
Arba montuoki Šklėrius, Margionis...
Visą šilinių — dzūkų kraštą.

    Su Izidoriumi susipažinome be didesnio vargo — atrodė, kad mūsų pažintis yra tik užmiršto atsiminimas. Geresnei atminčiai trukdė konduktoriaus ūsai, kruopščiai suglostyti ir galais pakelti į viršų. Pirmas įspūdis toks, kad jo panosėje kabo pusmėnulis, geresniu  atveju — pasaga. Padavęs ranką, skubiai dėbtelėjo į akis, ir, kaip atrodė, mįslingai mirktelėjo, kartu tardamas, „viskas bus gerai“. Dar suspėjo bičiuliškai paploti per petį ir prisipažinti, kad, girdi, jis žinojęs, jog kelionei į savo 75 metų sukaktį, pasirinksiu traukinį.  Bet aš niekaip negalėjau atsitokėti nustebintas jo panašumo į dėdę Kazį, kuomet jis dar sveikatoje, stiprus vyras.  Jaunystė jau buvo nužydėjusi – jau išaugino tris dukras ir sūnų, bet va, mirus žmonai Agotai, greitu laiku susiruošė į Ašašnykų sodžių ir iš ten parvažiavo su Marcele.
    Ir tą pirmą, ir po jo sekusius kitus susitikimus, ilgą laiką neišsitariau, kaip labai traukinio konduktorius Izidorius panašus — ir kalba, ir laikysena, ir eisena  –  į mano dėdę Kazį, kuris jau keli dešimtmečiai (Dieve, duok jam dangaus karalystę)  išskubėjęs į Anapilio kraštus. Bet kaip, sakykite, kasdien turint prieš akis tokį panašumo egzempliorių, galėjau patikėti jo mirtimi? Na kaip? Tai motinos brolis. Todėl konduktoriaus panašumą į dėdę Kazį jaučiau ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal savą kraują. Ir vieną kartą taip:
    — Nepyk, konduktoriau, bet man esi dėdė Kazys. Kitaip tavęs negaliu vadinti.
    — Mane čia įvairiai vadina. Nieko naujo, jeigu vadinsi dėde Kaziu. Tokia, deja, traukinio vyriausiojo konduktoriaus dalia. Bet kodėl nusiteikęs vadinti Kaziu, o ne Kazimieru? Taip jausčiausi esąs arčiau šventojo.
    — Kiek prisimenu, visi jį vadino Kaziu. Bent  jau visas Šklėrių sodžius. O kad dėdė, tai kitaip negali būti, nes jis mano motinos  brolis: Kazys Grigas sūnus Šimo.
    — Kodėl ne Simono? Tavo  Šklėriai, regis, bedieviai. Nei Šv. Kazimiero, ne Šv. Simono nežino.
      —Taip vadino. O kaip dokumentuose, tai ne ką ir aš žinau. Todėl sakau ir prašau: nepykite, dėde Kazy.
    —  Ha – ha – ha! — skaniai, garsiai, užkrečiamai, iš širdies nusikvatojo traukinio konduktorius, o aš žiojau burną, gerai prisimindamas, kad būtent taip, pagautas gražaus juoko, juokdavosi ir dėdė Kazys. Garsiai, virpėdamas visu kūnu ir sužibindamas akyse  ašaras: — Ha –ha –h a! Ir kas galėjo patikėti, kad konduktorius  Izidorius traukinyje suras sūnėną, — linksmas  buvo mano pašnekovas. — Betgi, mielas  juokdary, pirmiausiai man reikėjo dar turėti bent viena brolį ar seserį. O iš kur man juos gauti?
    — Mano motina turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Septintoji, taigi Onutė, mirė dar maža būdama.
    — Štai kaip, — ūmai liovėsi juoktis konduktorius. Ir jo akių vyzdžiai aštriai įsibedė man į veidą: — Juokingus dalykus kalbi kaip rimtus. Taip nereikėtų, sūnėnai, — pasakė jau valdiška kalba ir nusigręžė tęsti apvaikščiojimų traukinyje.
    — Geros  dienos linkiu, dėde Kazy. Kaip girdite, ne juokais nusiteikęs vadinti dėde. Ir nemanykite, kad šiaip sau. Buvau jam pažadėjęs taip vadinti ir būtent dėl tvarkos žmoguje te būna taip, kaip pažadėjau.
  — Nagi vadink, Skersbalė tavęs nematė, — neatsigręžęs pasakė ir nuėjo, kur jam reikėję. Bet tai tik dar labiau sustiprino mano įtarimą, kas iš tikrųjų yra traukinio  konduktorius, visų čia žinomas ir vadinamas, kaip  Izidorius. Net ir šį kartą pasakė ne kaip reikėtų, būtent — „bala tavęs nematė“, o Skersbalė. Balų Šklėrių erdvėje būta nemažai, tačiau Skersbalė vienintelė ir nemenka jos dalis priklausė Šimo Grigo šeimos nuosavybei. Labai netoli,  vos už poros šimtų metrų stovėjusi ir jos sodyba.  
    Manau, kad gal būtent nekantrus nors bent sau greičiau išspręsti traukinio konduktoriaus Izidoriaus mįslę ir juodu ant balto įrėminti jį Kazio vardu, menkino ryžtą imtis geriau apgalvotos veiklos ir  svarbiausia  — neskubėti. Tarp daug kitų rūpimų dalykų, bene  labiausiai dabar knietėjo išgirsti kaip konduktorius dainuoja. Reikėjo progos išgirsti tokį jo dainavimą, kuomet jis dainuotų lyg sau, arba tik tiems, kurie jį girdi, būdami  jame. Bet kas gali pasakyti, ar tokia proga bus. Taip laukiant jos iš vis galima  nesulaukti. Pagaliau, man  labai nesinorėjo, kad konduktoriaus Izidoriaus poelgiuose aptikčiau tai, kas nebuvo būdinga  dėdei Kaziui. Štai ir tąkart, išėjus paštininkei Genei ir greitai sulaukus konduktoriaus, išgirdau jį esantį greta poezijos, o tokiam dalykui dėdė Kazys buvo abejingas kaip akmuo vyturėlio giedojimui. Taip, taip, dabar vėl sugrįžtų į kupė, kur jis deklamuoja posmą, visą išvaizda rodydamas į paštininkės  Genės  numestus  popiergalius, prišiukšlinusius mano  „raštais“  kupė grindis.  Jų tiek, kad:

Nors Kariotiškes statyk!
Arba  montuoki Šklėrius,  Margionis...
Visą  šilinių — dzūkų kraštą.

    Deklamacija užėmė mažą laiko žiupsnelį, bet įkritusios į galvą pacituotos eilutės tuoj pradėjo perversmą visoje mano vietinės reikšmės kūryboje. O svarbiausiu iš šiose eilutėse sutalpintų žodžių man tampa žodis – montuok. Dar kaip reikiant jo nesuvokęs, sakyčiau, pajaučiau per „savą kraują“, kad verta pabandyti  įspausti juo pėdą į savo gyvenimą. Net jeigu jis jau taip ir bepasiliktų traukinyje.  Prišokau prie konduktoriaus  ir:  

Atsiprašau, dėde Kazy...
Prisimenu, buvau pasižadėjęs tau,
Kad būsiu paklusnus šiai tvarkai,
Bet tai, ką išgirstu dabar,
O mielas dėde, aš, deja,
Girdžiu tik pirmą kartą.
Kalbėki dar, tačiau šįsyk garsiau:
„Nors, Pranai, Kariotiškes statyk
Arba montuok šilinių — dzūkų kraštą“

    — Va, va, ko man dabar reikia: montuoti. Dėdė Kazys už mane mirė būdamas gerokai jaunesnis, negu dabar esu. Tau iki tiek reikės gerokai luktelėti, bet būtent tu pasakei tai, ko man labiausiai reikia. Tik šaaaa, nesupraskim, kad montažai praranda kūrybos skonį.  Aš taip tikrai nemanau.  
    — O aš nesuprantu apie ką tu čirški kaip keptuvėje spirginys.
    — Apie ką? Na iš tikrųjų, apie ką aš? — Ir jau laikydamas konduktoriui  už rankovės:

Montažai traukiny...
Dėde Kazy, esi kaip Dievo siųstas.
Galėjau, regisi, ir pats
Nesudėtingą darbą sumanyti,  
Bet va, jisai iš tavo lūpų
It upeliukas iš šaltinio alma.  
Montažai budina svajonę,
Jau vien už tai, konduktoriau,
Esu dėkingas  tau,
Bet kaip jie realybėje atrodys
Be ateities mums niekas neparodys.
Te dunda ratais  traukinys
Te nepavargsta dust plieno krūtinė.
Mes nepaliekam tavęs, tėvyne.

Ir tuomet vėl konduktorius Izidorius, kuris, regis, dėl kažkokių priežasčių užmiršęs, kad tikrasis jo vardas Kazys:

Važiuojam su bažnyčiomis, kapais,
Su vėliavom, su priešais ir draugais,
Su atmintim ir išmintim.
Važiuojam  traukiniu į būtį,
Kur norime ar ne, bet reikia būti.