Paseksiu tau istoriją
Iš protėvių laikų,
Sėdėdamas po šiuo
Ąžuolu senu.

Didingi buvo tie laikai,
Kai Perkūnui lenkėsi kariai,
Nes nepritekliaus tu nematei,
Valgei visados sočiai.

Vaidilutės ugnį kurstė
Po šiuo ąžuolu senu,
Kol Dievai mūs neapleido,
Kol padangė paplūdo krauju.

Atklydo svetimšaliai,
Lydimi kažkokio Kristaus,
Pasakojo man jie,
Kad mirė jis ant kryžiaus.

Sukti tie kiaulės buvo,
Nešė „šviesą ir teisybę“,
O iš tikrųjų tik norėjo
Prisigrobti pilnas skrynias.

Ąžuolus šventus iškirto,
Vaidilutes jie išžudė,
Tiktai šitas ąžuolas čia liko,
Mena dar senovę...