Kodėl žmonės renkasi mirtį?

Lietuva jau labai senai pirmauja pasaulyje vienu iš pačių kraupiausių rodiklių – savižudybėmis. Situacija mūsų ir taip baisiais tempais nykstančioje (emigruojančioje, mažai vaikų gimdančioje, netikrumo dėl rytojaus ir socialinio neteisingumo iškankintoje) tautoje nesikeičia, o savižudybės dar labiau prisideda prie gyventojų populiacijos nykimo ir tautos nukraujavimo. Kodėl Lietuvos gyventojai taip linkę nutraukti tai, ką turi svarbiausio – savo pačių gyvenimą?

Savižudybė yra baisus dalykas, ir iš tikrųjų niekuo nepateisinamas, kad ir kaip kažkam tai norėtųsi teisinti sunkia ekonomine situacija ar vilties praradimu. Taip, mes visi (ar mažų mažiausiai - bent jau dauguma mūsų) susiduriame su neteisingumu Lietuvoje, jaučiame sunkius po 1990-ųjų metų prasidėjusios ekonomikos griūties ir masinių bankrotų padarinius, dar labiau pagilintus 2008 metais prasidėjusios krizės. Dauguma mūsų labai gerai savo kailiu jaučiame, kad gyvenimas mūsų šalyje iš tiesų nėra saldus. Tik iškyla klausimas, ar tai jau yra pakankama priežastis nutraukti savo gyvenimą?

Negaliu sutikti, kad gyvenimiškos problemos ir sunkumai gali būti priežastis nutraukti savo gyvenimą, kuris duotas tik vieną kartą ir antro gyvenimo mums jau niekada niekas neduos, jo nenusipirksi už jokius pinigus, ir jau niekada nebeatsuksi laiko atgal. Priežastis yra labai paprasta – kokios nesėkmės gali būti didesnės už mirtį? Žmonės gyvenime susiduria su iš tiesų baisiomis problemomis – įvairios ligos, artimųjų mirtys. Bet netgi tokiais atvejais daug žmonių kabinasi į gyvenimą, turi viltį, tiki, kad viskas bus gerai, ir nori gyventi.

Žmonės net sirgdami mirtinomis ligomis tikisi, kad pasveiks. Net sėdėdami rateliuose tikisi, kad vaikščios. ir beje, pakankamai dažnai tai ir išsipildo. Žinau nuo vėžio pasveikusių žmonių - o jeigu jie būtų nusižudę? Jie jau nebeturėtų antro jiems suteikto šanso džiaugtis gyvenimu. Netgi netekę savo mylimų artimų žmonių, žmonės sugeba tai išgyventi. Laikas užgydo visas žaizdas, ir nors mirusių artimųjų pamiršti neįmanoma, bet su laiku liūdesys mažėja, atsiranda nauji žmonės, nauja veikla, kuri leidžia vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą. Žmonės net su tokiomis problemomis sugeba gyventi, o kaip paaiškinti savižudybes dėl \"nelaimingų meilių, pinigų trūkumo, vienatvės\"? Tokios problemos nėra mirtinos, su jomis galima susitvarkyti, jos gali ir praeiti. Dauguma dalykų gyvenime yra pataisomi, vienokiais ar kitokiais būdais sutvarkomi, o jei nesutvarkomi – tai išgyvenami. Nepataisoma tik vienintelė mirtis.

Ne veltui Krikščionybėje savižudybė laikoma baisia nuodėme. Savižudis pabėga iš gyvenimo, norėdamas išsivaduoti iš savo problemų, bet dar daugiau problemų ir vargo užkrauna artimiems žmonėms, aplinkiniams, ir kas blogiausia - savo poelgiu parodo tokį \"problemų sprendimo\" pavyzdį aplinkiniams. Atseit, man gyvenime nesiseka - nusižudau. Nors tai nėra joks sprendimas, tai neišsprendžia problemų, o padaro jų dar daugiau, ir nors tu su jomis jau nesutvarkai, tarsi “nusiplauni”, bet su jomis turi susidoroti kiti, dar šalia to paties, sukrėsti tavo mirties. Ar tai nėra egoizmas?

Apskritai, susidaro įspūdis, kad žmonės nebemoka, ar tiesiog nebenori džiaugtis kasdienybe, paprastais dalykais. Nuolat yra akcentuojamos problemos – darbų nėra, pinigų nėra, negaliu nusipirkti to ar ano, negaliu susimokėti už tą ar aną. Taip, su šituo neįmanoma nesutikti. Mes visi patys aiškiai matome, kokioje situacijoje gyvename pastaruosius 23 metus. Gyvenimas tikrai nėra lengvas, paprastas, rožėmis klotas. Bet reikia pažvelgti į situaciją ir iš kitos pusės. Dauguma besiskundžiančių visų pirma akcentuoja materialius poreikius: pinigai, pragyvenimo lygis, ir visa tai, ką galima už pinigus nusipirkti ir kuo save palepinti. Šiuo atveju situacija yra dvejopa: vienas atvejis, kai skundžiasi tie žmonės, kurie tikrai gyvena žemiau skurdo ribos ir negali užtikrinti netgi savo pagrindinių poreikių, tokių kaip maistas, pastogė ir apsirengimas. Antras atvejis, kai skundžiasi žmonės, kurie lyg ir neskursta, bet... Jiems vis tiek kažko dar maža. Lietuvoje turime pakankamai ir vienų, ir kitų.

Kai žmonės iš tiesų skursta, tai tikrai situacija yra labai nepavydėtina ir deja, Lietuvoje šiuo metu labai dažna. Nebūtinai skursta asocialūs žmonės, kaip stereotipiškai dažnai yra galvojama – yra gausybė skurde gyvenančių tvarkingų ir padorių žmonių. Pensininkai, vienos motinos ar vieno tėvo šeimos, jaunimas, provincijos gyventojai. Tai aiškiai parodo, kokių baisių problemų yra mūsų šalyje pastaruosius porą dešimtmečių, ir kokių milžiniškų trūkumų yra mūsų valstybės socialinėje politikoje. Bet vertinant visa tai savižudybių požiūriu – netgi skurdas nėra priežastis žudytis. Dėl tos pačios, jau anksčiau minėtos priežasties – nieko gyvenime nėra neištveriamo, neįveikiamo ir nesutvarkomo, išskyrus mirtį. Tai, kad yra didelių finansinių problemų dabar – tai jokiu būdu nereiškia, kad tai tęsis visą gyvenimą. Gyvenimas, kaip dauguma mūsų žino, yra permainingas.

Kitas atvejis, kai žmonės lyg ir turi viską, bet vis tiek skundžiasi „nepritekliumi“. Tokių irgi daugelis mūsų pažįstame: lyg ir nieko jiems netrūksta, gyvena visai neprastame bute ir name, dirba ir normaliai užsidirba, tvarkingai apsirengę, skaniai pavalgę – bet vis tiek dejuoja, vis tiek jiems negerai, jiems maža. Verta pastebėti, kad tokių žmonių norai yra neriboti, ir kuo toliau, tuo labiau linkę augti: turėdami butą, dejuoja kad neturi namo, turi namą – jau jiems ir automobilis prastas, reikia naujo. Įsigyja naują – vėl dejuoja, kad vieno automobilio šeimai maža, reikia dar vieno. Atostogos kaime atsibodo, reikia prie jūros. Paskui jau ir pajūris, negerai, reikia į užsienį. Vėliau Kroatija ar Turkija jau per pigu ir atsibodę, reikia didesnės egzotikos...

Šiais laikais tokį žmonių požiūrį, ko gero, formuoja masinis materializmo akcentavimas. Tu turi turėti tą, turėti aną, tavo gyvenimui prasmę suteiks naujas pirkinys ar prabangus daiktas. Kažkas iš to darosi pinigus, suformuodami žmonėms dirbtinius poreikius ir įteigdami, kad tau to būtinai „reikia“, o naivesni ir patiki, kad už materialius dalykus nėra nieko svarbiau gyvenime, ir pradeda jausti kompleksą, kad negali nusipirkti to ar ano. Be abejo, materializmo akcentavimas yra visuomenę labai neigiamai veikiantis reiškinys. Pradedant tuo, kad žmonės didelę dalį savo sunkiai uždirbtų pinigų išleidžia pirkdami tai, kas jiems realiai net nėra reikalinga (jų poreikiai yra suformuoti masinės dirbk – pirk – mirk „kultūros“), ir baigiant kur kas rimtesniais dalykais – materializmo iškėlimu į pirmą vietą gyvenime, pergyvenimu kad „neturiu to, neturiu ano“, kompleksų įsivarymu ir galiausiai – net žudymusi dėl „nenusisekusio gyvenimo“.

Susidaro įspūdis, kad tokie žmonės nemoka vertinti to, ką turi. Jie nemoka džiaugtis paprastais dalykais, tuo ką mums duoda kasdienybė. O tai, ką duoda kasdienybė, yra iš tiesų DAUG. Vien jau tai, kad esi sveikas, gyvas, turi rankas ir kojas, vaikštai – vien jau tai yra labai daug. Tai, kad aplink tave yra žmonių, su kuriais gali bendrauti, džiaugtis, liūdėti – tai irgi yra labai daug. Tokių paprastų, bet labai svarbių (ir dažniausiai nevertinamų) dalykų yra daugybė. Kaip bebūtų keista, bet žmonės tai priima kaip savaime suprantamus dalykus, atseit „taip ir turi būti“, bet nepagalvoja, kad netgi šito gali neturėti.

Ypač liūdna situacija susidaro tada, kai žmogus tai, ką turėjo, įvertina tik praradęs – sunkiai susirgęs, po sunkios traumos, netekęs artimų žmonių. Dažniausiai tada žmonės supranta, kiek daug iš tiesų turėjo, bet to nevertino. Jie su mielu noru atsuktų laiką atgal, sugrįžtų į tą kasdienybę, kurią seniau taip keikdavo, nes dabar jiems ta kasdienybė atrodo kaip nerūpestingas ir puikus gyvenimas, o ankstesnės „problemos“ – tiesiog juokingos. Todėl visada reikia vertinti tai, ką turi čia, šiandien, šalia savęs, negalvojant „man dar reikia to, man dar reikia ano“, nes per tą nuolatinį naujų poreikių akcentavimą yra užmirštama tai, kiek daug turima dabar. Pabendrauti su šeima ar draugais, pakalbinti vienišą senį kaimo pakraštyje, paskaityti įdomią knygą, pasidžiaugti atbundančia gamta, vasaros lietumi – tai smulkūs, paprasti dalykai, bet jie nieko nekainuoja, o dažnai džiaugsmo suteikia daugiau, nei brangūs daiktai ir pramogos.

Dar vienas labai svarbus dalykas – tai vienatvė ir žmonių susvetimėjimas, abejingumas vienas kitam. Šiais laikais dauguma žmonių gyvena tik sau, rūpinasi tik savo problemomis ir savo poreikiais, mažai kreipdami dėmesį į šalia esančius ir retai kada jiems padėdami. Problemų turintys žmonės dažniausiai tampa pajuokos objektais, o ne būna moraliai palaikomi. Ypač ryšku tai buvo po neseniai mūsų šalį sukrėtusios vieno garsaus šou biznio žmogaus savižudybės. Kol žmogus turėjo problemų, žmonės iš jo tyčiojosi, bet kai žmogus nusižudė – tuomet jo savižudybė jau romantizuojama, net nenaudojant žodžių „nusižudė“, o vietoj to pasirenkant romantizuotus įvardinimus, tokius kaip „išėjo iš gyvenimo“, „paliko mus“.

Visų pirma, toks savižudybės romantizavimas iš tiesų yra nepriimtinas, nes jis netiesiogiai sukuria pasąmonėje savižudybės, kaip romantiško ar drąsaus poelgio įvaizdį, atseit tuo žmogus duoda atkirtį žiauriai visuomenei ar išeina į geresnį pasaulį. Tai nėra joks atkirtis visuomenei, tai nėra jokia drąsa. Tai yra svarbiausio dalyko, kurį turi - savo paties gyvenimo nutraukimas, o visuomenėje dėl to niekas nepasikeičia. Visų antra, ar ne veidmainiavimas yra tyčiotis iš gyvo žmogaus ir jo problemų, o mirusį liaupsinti ir kelti į padanges? O kur buvo tas visuomenės dėmesys ir užuojautos, kol žmogus buvo gyvas, ir gal būt, dar galima buvo paskatinti žmogų pasirinkti geresnį kelią, nevedantį link tragedijos? Ir tai galioja ne vien garsenybių atvejais – tai galioja ir eiliniams žmonėms, Gal netgi labiau, nes paprasti žmonės dar labiau niekam neįdomūs, visų stumdomi, ir mažai kas nori atkreipti dėmesį į kito žmogaus problemas.

Apskritai, šiais laikais esi įdomus tik tiek, kol esi kažkam reikalingas, kol galima iš tavęs kažką išspausti, kol dirbi, darai kažkam pinigus. Bet jeigu turi problemų - viskas, niekam jos neįdomios, tvarkykis pats. Kiekvienas sugeba savo abejingumą pateisinti ta pačia fraze \"pas mane savi reikalai, savos problemos\", bet negi jau per tuos reikalus neatsiranda nors kažkiek laiko, kurį galima skirti šalia esančiam žmogui, kuriam tikrai sunku gyvenime, pasakyti keletą žodžių, kurie galbūt paskatins jį kabintis į gyvenimą, duoti patarimų ar kaip nors kitaip padėti?

Netgi dėl to paties jau minėto garsaus žmogaus savižudybės, viename internete skelbtame straipsnyje buvo paminėta, kad su žmogumi visuomenė pasielgė grynai pagal šiuolaikinio kapitalistinio merkantilizmo principus: išspausti žmogų, panaudoti viską, ką jis gali duoti, nesukant galvos dėl jo problemų, o panaudojus – palikti likimo valiai. O jeigu tas žmogus garsenybė – galima dar ir po mirties padaryti šou (prisiminkime ir kitų garsių žmonių mirtis, nebūtinai savižudybes - kartais atrodo, kad miręs koks nors garsus dainininkas padeda dar geriau jį \"parduoti\", nesigilinant į asmeninę jo kaip žmogaus tragediją). Iš tiesų, su šio autoriaus pasakyta mintimi negaliu nesutikti. Visuomenė šiais laikais yra žiauri, bendruomeniškumas ir krikščioniškas supratingumas išmesti kaip niekam nereikalingi, neįdomūs dalykai.

Šiais laikais yra skatinama konkurencija, lenktyniavimas, lipimas per galvas. Nuo pat mokyklos vaikai yra auklėjami konkurencijos dvasioje, universitete tai ima reikštis dar labiau, o darbo rinkoje – atsiskleidžia “visu gražumu”. Kodėl tuo “baisiai atsilikusiu” sovietmečiu galima buvo visuomenę auklėti taip, kad žmonės turi būti bendruomeniški, vienas kitam padėtų, kartu siekti bendro tikslo, o dabar jau toks mąstymas, atseit, netinka? Susipriešinimas ir konkurencinis agresyvumas vienas kito atžvilgiu, žiūrėjimas į kitą žmogų kaip į potencialų priešą yra geriau už draugiškumą ir bendruomenės jausmo pajautimą?

Savižudybės dažnai įvyksta afekto būsenoje, užplūdus emocijoms, taip pat labai svarbi yra alkoholio ar kitokių psichotropinių medžiagų įtaka. Žmogus pagautas emocijų ar būdamas apsvaigimo būsenoje gali nusižudyti, nors ramiai atsisėdęs ir viską apgalvojęs jis tikriausiai tikrai nesirinktų tokio sprendimo. Dėl to ne veltui yra sakoma, kad gyvenime negalima pasiduoti emocijoms, sprendimus priiminėti šaltu protu. Dėl vadovavimosi emocijomis, impulsyvaus neapgalvoto afektinio elgesio, įvyksta daug baisių dalykų, nuo išprievartavimų ir muštynių, iki savižudybių ir žmogžudysčių. Turbūt daug kas sutiks, prisimindami iš savo patirties – kiek kartų gyvenime teko pasiduoti emocijoms, tiek kartų teko gailėtis, bet laiko jau neatsuksi - o savižudybės atveju tai ypatingai kraupu, nes jokio kelio atgal nėra. Emocijas turi ir gyvūnai, jie veikia instinktyviai, pagal tuo momentu veikiančias emocijas ar aplinkos dirgiklius, negalvodami. Tuo tarpu žmonės turi protą, yra aukščiausia evoliucijos pakopa (Biblijoje ta mintis perteikiama metaforiškai - vieninteliai sukurti pagal Dievo pavyzdį), todėl ir turėtų elgtis atitinkamai, vadovautis protu, o ne emocijomis. Jeigu žmonės daugiau mąstytų “šalta galva”, tai būtų daug mažiau impulsyviai įvykdytų baisių dalykų, savižudybių taip pat. Ko gero, savižudybes dėl \"nelaimingos meilės\" irgi galima priskirti prie tokių - emocijų padiktuotų. O alkoholizmas ar priklausomybė nuo kitų svaiginančių medžiagų – tai yra rimtos ligos, kurios turėtų būti gydomos, ar dar geriau – vykdoma rimta prevencija. Mažesnis alkoholio vartojimas irgi stipriai sumažintų ir savižudybių, ir įvairių nusikaltimų skaičių.

O dėl abejingumo - pagalvokite. Prisiminkite, ar nėra aplink jus vienišų, nelaimingų, atstumtų žmonių. Skirkite jiems dėmesio, parodykite kad jų problemos kažkam svarbios, kad jie ne vieniši ir kažkam rūpi - ką jūs žinote, gal tai kažkam bus tas šiaudas, kurio griebęsis jis pakeis savo planus pasitraukti iš gyvenimo, ar gaus daugiau vilties susitvarkyti su problemomis? Šiais sunkiais laikais žmonės turėtų vienas kitam kuo daugiau padėti, o ne lipti per galvas. Netgi ta pati plačiai pagarsėjusi šou biznio žmogaus istorija iš tiesų yra pamoka mūsų tautai, pamoka apie abejingumą ir tyčiojimąsi iš žmogaus problemų. Juk ne veltui yra toks posakis: “tam, kad pasaulį užvaldytų blogis, reikia tik vieno – kad geri žmonės būtų abejingi”. Yra dar vienas geras posakis, tinkamas žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, nelaimingi, visų apleisti: \"tavęs gali nekęsti visas pasaulis, bet tai negali tau sutrukdyti gyventi savo gyvenimą\".
le_hawk

2013-04-29 22:50:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Leditamsa

Sukurta: 2013-04-30 11:55:59

Geras kūrinys. Dievas leido žmogui rinktis nesikišdamas į jo pasirinkimą. Kartais žmogus likęs vienas, o dar blogiau neišgirstas nors kalbėjas pasirenka bilietą į vieną pusę iškurios negrįžtama. Mintys apie mirtį man nesvetimos. Jos lydi kai atrodo kad nėra išeities. Bet dabar aš turiu angeliuką laikanti mane šioj žemėje. Kai atrodo kad nebėra vilties pagalvoji apie jį ir atrodo šviesiau pasidaro, kad ir koke tamsa supa tave.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2013-04-30 10:11:35

beje, kalbėjausi šia tema su keliais kunigais.Diebvas atleidžia šią nuodėmę, kaip ir visas kitas.Tad nesmerkime , o padėkime, jei turime tokią galimybę.Bendrauju su daug sergančiųjų, plaikau juos , tiksliau jas morališkai, karatis finansiškai, nes jos labai sunkiai gyvena.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2013-04-30 10:09:33

Dažnai tai depresijos pasekmę.Tai liga žudikė.Pažinojau ne vieną protingą žmogų, kuris nevartojo nei alchogolio, nei narkotikų, mokė kitus džiaugtis gyvenimu, bet liga juos įveikė.
Dar vienas pažįstamas vakar pasakojo, kaip jis girdi balsus liepiančius šokt jam , atsiet su parašiutu, o iš tikro pro 5 aukšto langą.Tik sidabrinio kryželio suspaudimas, o gal kažkokia aukštesnė jėga jį sulaikė.
Negalime smerkti nei vieno išėjusio tokiu būdu.Ir sakyti, kad tai nepateisinama.Visur yra išimtys.

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2013-04-30 09:26:44

Tikriausiai daug tiesos yra posakyje ,,Nebijokime priešų, bijokime abejingų". Be galo liūdna, kai regis, normalūs, geri žmonės sako ,, Tik nesikišk, nematyk, nes gali pats nukentėti." Taip ir skuba bėga visi pro šalį, o į bėdą patekęs žmogus lieka vienas...
Pritariu bemaž visoms autoriaus pateiktoms mintims. Baisiausia, kad nuvertinamos dvasinės, moralinės vertybės, ypač per televiziją aukštinama materiali gerovė, iškeliama kvaila tuštybė, žvaigždėmis vadinamos toli gražu to visai nevertos žmogiškos būtybės, gaila į jas žiūrėti, o kiek jaunimo trokšta būti į jas panašūs... Sunku suprasti, kodėl visa tai taip propaguojama, ko tuo siekiama? Nejau tikrai niekam tai neberūpi...