Kupė, kurioje bręsta poreikis montažams              
    
    Žvilgtelėjau pro vagono kupė langą ir, truputį pasidairęs, nepamaniau, kad diena bus geresnė. Jau kuris laikas, kaip bandau savo kūrybą priderinti prie gyvenimo traukinyje, bet pastangos vis dykos. Ką parašau, greit imu į saują ir, suglamžęs popierių į gniužulą, numetu, norėdamas pataikyti į šiukšliadėžę. Dažniau tokie metimai nebūna taiklūs, bet šioje kupė jaučiuosi tartum karalius – tai  specialiai man kūrybiniai veiklai skirta patalpa, į kurią galiu ateiti kada panoręs. Tačiau dažniausiai ateinu įprastu laiku, lyg  gyvenčiau Šklėriuose ir laike orientuočiausi pagal Lietuvio kalendorių. Tačiau kai darbas nesiseka, nelabai knieti dairytis plačiau ir išgirsti kas kur pasaulyje dedasi. Tačiau įdomu, kad beveik prieš savaitę atsiradęs pirmasis posmas dar vis nepajudinamas, kaip ir po jo atsiradusi tuštuma, neįsileidžianti nė vienos eilutės . Negana to, per dieną  jį perskaitydavau kelis kartus, tačiau irgi nė kartą nekilo mintis, kad jį galėčiau kažkaip keisti — redaguoti, pakoreguoti.

Čia daug negyvėlių, lavonų,
Tačiau ir gyvasties yra.
Esu šio traukinio keleivis
Ir publika visaip įsimena mane.
Vieni vardu mielai ar draugiškai vadina,
Kiti net nenorėtų susitikti kelyje.
Bet ką daryti, kai esi traukinyje?
Kai vagonais vienas į kitą įsikibę?
Kai skambčiojam  likimais sandūrose bėgių,
Kai — jei  ir bėgo kas,
Bent iki šiol dar niekas nepabėgo.
  
    Tačiau šįsyk pastarosios dvi eilutės lyg ir užkliuvo. Ir vis dėlto ir šį kartą jos buvo paliktos taip, kaip pirmą kartą parašytos: jose išgirstu, kad ir nedidelę, bet vis dėlto viltį. Ir tas mažytis jos žiupsnelis vertė viltis, kad nieko amžino nėra, taigi nėra ir nieko neįmanomo. Kaip ilgai bevežtų traukinys, bet būtų neatleistina pamesti ir tą mažytę vilties kibirkštėlę atsikratyti juo, jeigu, žinoma, atsirastų toks ūpas.
    Net nežvilgtelėjęs į laikrodį pajaučiau, kad netrukus į kupė duris turėtų pasibelsti paštininkė Genė. Regis, buvome sutarę, o gal dėl nežinia kaip atsiradus įpročio, Genė nepraeidavo pro šalį. Savo nepavargstantį, dar tarybinių laikų gamybos dviratį, su ant jo bagažinės įtaisytu krepšiu, palikusi atremtą prie kupė, įspėjamai paklibindavo durų rankena ir tuomet, sakydama „čia aš“, pastuksendavo į duris. Stengiuosi jas pats atidaryti ir dar tarpduryje sutikti ją šypsena. Žinodavau, kad vos pasisveikinus, tuoj suskubs kapstytis šiukšlių dėžėje – Genei skaudu matyti mano „raštus“ suglemžtus į gniūžtes ir sumėtytus į šiukšliadėžę.    
    Ir šį kartą paštininkė pastukseno, prisilaikydama savo darbotvarkės.
    — Nemanyk, kad komplimentus sakau, moterie, bet, regisi, jog  didžiausias man praradimas būtų, jeigu vienąkart neišgirsčiau tavo pastuksenimų.
    — Negi manai, kad neverta komplimento? — sužiurusi į akis, pasiteiravo.
    — Palyginus su tuo, kuo esi, komplimentas yra menkniekis, žaisliukas, — gerokai užtrukęs atsiliepiau į netikėtą jos paklausimą. — Maniau, kad tą seniai žinai. Bent nuo to laiko, kai tapai paštininke.
    — O tu nesišaipyk, nesišaipyk, — kalbėjo ji. Pasilenkusi prie šiukšliadėžės, ėmė iš jos popierių gniūžtes ir vikriai, tiesiog  meistriškai sugrąžindavo į pirminę būseną — gniužulai išsilygindavo į  popieriaus lapus, akims atsidengdami savo tekstus. Dėl paštininkės  šitokio užsiėmimo nesiginčijau. Visą tai jau būta praeityje. Dabar net atrodė, kad toks užsiėmimas jai teikia malonumą.  Didesnę peržvelgtų raštų dalį Genė tuoj pat sugrąžindavo atgal  į šiukšliadėžę,  tačiau su kita dalimi ateidavo prie staliuko, sėsdavosi įprastoje vietoje ir, padėjusi juos ant lygaus jo paviršiaus, savo delnais presavo ir lygino jų raukšles.
    — Arbata ataušo.  Bet argi kada buvo kitaip? Niekuomet negebu  tavęs pavaišinti karšta arbata.
    — Sakiau, kad galėtų jos nebūti, juolab, kad suprantu, jog tavo rašymo reikalai ne kaip atrodo.
    — Labai ne kaip. Bet, matyt, reikia su tuo susitaikyti. Sieloje  atrodo, dar kažkas yra, dar karščiuoja, tačiau į paviršių jau neišsiveržia. Rašai, rašai, atrodo, kad rašai  būtent tai, kas reikalinga, o šit atitrauki šratinuką nuo popieriaus, perskaitai  ir tekstas tiesiog savaime susigniaužia į gniūžtę. Atrodo, kad Izidorius greitai uždarys mano kurortą.
    — Tau, regis, nepatinka atšalusi arbata? Tokia man ji netgi  skanesnė. Tokia jau neskubina ją greičiau išgerti. Atšalusią  galima gerti ir po dienos ar net kitos.
    — Tu apie ką?
    — Gal pats suprask, apie ką, o aš tau truputį tavimi pakalbėsiu, — pasakė paštininkė ir,  gurkštelėjus arbatos, įbedė akis į kupė langą ir neskubėdama, it Kabelių bažnyčioje kalbėdama poterį:

O į save parodydamas,
Neskubu balanų užgesinti.
Su rytu atsikėlęs,
Po traukinį lig vakaro bastaus.  
Norėčiau, kad mane, kaip ir anksčiau,
Dar nepamirštumėt Pranu (ar Pranucu) vadinti.
Tik nemanykite, prašau,
Kad šitas mano kūrinys
Galėtų jums padėt bent kuo.
O man štai gera būt su juo.
Tai pomėgis, kuomet galiu  
Mintis į užrašus rikiuoti,
Dienas, kartais net valandos skaičiuoti,
Dėlioti į savaites, mėnesius, metus,
O juos it rąstus štabeliuoti.
Va, pažiūrėkit rietuvė kokia! ---
        
    — Betgi  tai...
    — Betgi tai iš šiukšlių dėžės, — neatitraukdama akių nuo kupė lango, nutraukė Genė mįslingai pradėtą  mano kalbą. — Va, iš šitos pačios. Sakau, iš šitos pačios, — pakartojo ir jau  atsitraukusi nuo lango, klausė: — O toliau?  Man  atrodo, kad vis dėlto žuvis  užkibo ir ją galima pabandyti traukti, nesidairant ką pasakys Tikis Takis.
    — Ar jis traukinyje?
    — Ne dabar, tai  vėliau. Argi tai svarbu? Bet aš čia kaip pavyzdį.  Supranti, kaip pavyzdį, — nenuleido nuo manęs akių paštininkė. Supratau, ko ji laukia. Smegenyse sudejavo, suaidėjo ir dabar jau  aš žiūrėdamas pro  kupė langą, tęsiau tai, ką išgirdau iš Genės.  

Sustoja  traukinys...
Čia daug negyvėlių, lavonų,
Tačiau ir gyvasties yra.
Kas metų tiek į rietuvę sukrovę,
Jau verta pasirūpinti, kad jie
Kirtavietėje nepaliktų pūti,
Nes juk tvarka  
Net  kapuose privalo būti.
Gražiai ten medžiai auga.
Žvyro takeliai smėliu pabarstyti.
Net skintos gėlės greitai išvežamos lauk.
Sužydi tos, kur tyloje
Į žemę sėklomis sugrįžę,
Šaknim, stiebais iš tamsumos
Puošniausius žiedus šviesai kelia.
    
    — Puiku! Dzie dzie, puiku, Pranuci, — pradėjo dzūkuoti Genė. — Ir kūrybai kartais nedaug reikia, kad ji pajudėtų. Trupučiuką stumteli ir, žiūrėk, važiuoja, a? — Atsistojo ir, apsiglosčiusi savo aprėdus, kaip paprastai, kuomet jai aprodydavo, kad darbas baigtas, ištarė: — Tai  va!
    — Tai va, — pakartojau, — ir niekuomet daugiau nemanyk, kad tau reikalingi komplimentai.
    — Jie man buvo nebuvo. Svarbiausia, žinoma, kad esu paštininkė. Net čia, traukinyje. Argi galėjau tikėtis? Tai jau tikrai, kad — ne. Iki, —  kilstelėjo ranka su iškeltais iš šiukšliadėžės ir išlygintais „raštais“.  
    — Minutėlę, Genute! Niekuomet tavęs neklausiau, ką veiki su jais. Maniau, gal į makulatūrą. Vis šioks toks centukas į kišenę.
    — O Viešpatie! Tai bent  komplimentas! — net pritūpė Genė ir krūptelėjusi akimoju išlygintus popieriaus lapus su jų tekstais numetė man į krūtinę: —Še, laikyk! Negi tu, šuns vaike, manai, kad po kiekvieną  šiukšliadėžę taip, kaip šioje kupė. Negi? — Balsas jos greita atlėgo, aprimo, bet nuoskauda nesumažėjo.
    Žemai po kojomis, bėgių sandūrose, dunksėjo traukino ratai. Prie pat  nosies atsidarė ir greitai užsidarė kupė durys, palikdamas anapus paštininkę Genę su jos dviračiu, krepšiu ir nuoskauda.
      „Betgi, Gene, ką blogo pasakiau? — nemokėjau suprasti jos tokio man netikėto poelgio. — Esam gi vienos parapijos, dviejų  gretimų sodžių, Šklėrių ir Kabelių, žmonės... Na iš tikrųjų, ką blogo pasakiau?