Gyveno kartą istorija. Ir tai buvo ne šiaip sau istorija. Tai nebuvo istorija apie žmogų, ir ne apie gyvūną, net ne apie saulę, žvaigždę ar mėnulį, o istorija apie lietų. Taip, apie lietų. Sakysite, kokia gi gali būti istorija apie lietų. Juk jis arba yra, arba jo nėra. Tai kokia čia istorija? O istorija labai paprasta, bet kartu nepakartojama.
Mažas debesėlis tyliai plaukė viršum miegančio miesto. Jam buvo liūdna. Bet jam buvo liūdna ne todėl, kad jis sklandė vienas, kai tuo metu daugelis jo draugų debesėlių žaidė prie Vaivorykštės tako ar tiesiog tyliai sklendė drauge ir džiaugėsi, kad vėjas tądien buvo toks švelnus. Debesėlis liūdėjo dėl vieno dalyko. Daugelis jam aiškino, kad jis turėtų džiaugtis ir didžiuotis, neva ne kiekvienam suteikiama tokia garbė. Garbė būti Pirmam. Pirmam iš visų jaunųjų debesėlių. Taip, būtent mažasis debesėlis turės skristi į žvaigždę Pirmas. Jūs galbūt nelabai nutuokiate, ką reiškia skristi į žvaigždę. To nežino ir pats debesėlis. Jis tik yra girdėjęs, kad skrydis į žvaigždę pats garbingiausias įvykis debesies gyvenime. Kasdien tūkstančiai debesėlių iš viso pasaulio skrenda lankyti žvaigždžių. Tik niekas nežino, kur jie pradingsta, kai jas pasiekia. Visi didieji debesys, kuriems buvo liepta pasilikti saugoti mažųjų, nepaprastai džiaugdavosi, jei skrydžiui į žvaigždę būdavo išrenkamas būtent jų mažasis debesėlis. Didžiavosi ir mūsų debesėlio saugotojai. Jie buvo be galo laimingi, kai išgirdo Ryto Žarą sakant, kad dabar atėjo eilė mažajam debesėliui. Jis turėjo ateiti prie skrydžio tako jau kitos dienos vakare. Visiems pasirodė labai keista, kodėl dėl to nesidžiaugė pats mažylis. Paklaustas jis tik nuleido žvilgsnį ir tyliai nusklendė link Vaivorykštės tako pažiūrėti, kaip žaidžia kiti debesėliai.
Nežinia, kas bus toliau. Bet ar verta galvoti? Viskas jau nulemta. Juk nei vienam dar nepavyko pakeisti Ryto Žaros sprendimo. Kas yra, kad debesėlis taip nenori keliauti? Jis puikiai prisimena, kaip kaskart išvykdami džiaugiasi visi kiti debesėliai. Ne tik džiaugiasi, bet tada nutinka kažkas keista. Kažkas, ko netgi saugotojai neįstengia paaiškinti. Matyt todėl, kad jie patys niekada nėra keliavę skrydžio taku, todėl ir nežino. Akimirką viskas nutyla. Atrodo, jog gali girdėti viską. Arba negirdėti nieko. Viskas pasidaro taip lengva. Taip ramu. Ir tada kažkas atsitinka. Kažkas, ko niekas negali paaiškinti. Visi tyli ir nieko nesako, nes ta tyla šventa. Jos negalima griauti. Ji sklidina kažko, ko niekas neįstengia paaiškinti. Vienintelis, kas galėtų paaiškinti viską, nebegrįžtamai nusklendžia skrydžio taku. Gal dėl to debesėlis ir liūdi. Dėl to, kad jis nori sužinoti, kas sukelia tą nuostabią tylą, sklidiną to nepaprasto jausmo, tačiau sužinoti ne dėl savęs, o dėl kitų. Ypač dėl saugotojų. Jis nekvailas, mato, kaip jiems skaudu, kad patys negali išskristi paskui mažylius. Bet taip jau yra. Taip nusprendė ne jie. Taip nusprendė Kažkas. O Kažko nepaisyti neįmanoma. Mažasis debesėlis šiandien skris. Jis tai žino ir net nesistengia galvoti, kas būtų, jeigu jam vis dėl to leistų pasilikti. Ne, jis skris. Skris ir sužinos, kas nutiko visiems kitiems debesėliams. Sužinos, kas nutiko jo debesėliui. Debesėliui, su kuriuo jis praleido visą gyvenimą. Su kuriuo jis skaldydavo iki tos dienos, kai Ryto Žara liepė jam skristi skrydžio taku. Debesėlis vis dar prisimena Tą tylą. Ji buvo kažkuo dar ypatingesnė. Jis ją tarsi jautė. Jautė tarsi patį save kylantį kartu taku, jautė, kad ten įvyksta dar kažkas, ko kiti debesėliai nesugeba pajusti. Bet tai truko tik akimirką, akimirką, kuri atrodė tęsėsi visą amžinybę. Ir nuo to karto, kai jo debesėlis pradingo tako gale, mažylyje tarsi atsivėrė begalinė tuštuma, kurios jau nebepajėgė užpildyti niekas. Netgi džiaugsmas, kad tuoj jis pats supras, ką reiškia skristi taku.
...

Debesys, kaip ir kaskart, sustoja šalia skrydžio tako atsisveikinti su mažuoju debesėliu. Bet šįkart kažkas kitaip. Gal vėjas ne toks ramus...Taip, tikriausiai tai vėjas. Kas gali būti kitaip? Juk šis debesėlis niekuo nesiskiria nuo prieš jį skridusių. Na taip, šis mažylis gal kiek mažiau mėgo sklandyti su kitais mažaisiais, bet jis nebuvo kažkuo ypatingas. Ir štai tako gale pasirodo debesėlis. Pagaliau nuo jo veido dingo tas beprotiškas liūdesys, lydėjęs jį nuo tos dienos, kai į skrydžių taką išėjo mažylis, su kuriuo jis visą laiką augo. Ne, dabar jo veide nebėra liūdesio, tačiau ten nematyti nei džiaugsmo, nei jaudulio, priešingai, nei pas kitus į taką išėjusius debesėlius. Šito mažylio veide vien ryžtas. Begalinis ryžtas. Jis tarsi byloja, kad šis skrydis bus ypatingas. Visi sustingsta, kai mažylis palengva pradeda skęsti taku tolyn. Keista, tačiau vėjas nenustoja pūtęs. Priešingai, jis dar smarkiau stumia mažylį į priekį. Ir tada nutinka Keistas dalykas. Iš niekur atsklinda muzika. Tokia muzika, kokios dar  niekada nėra girdėjęs joks debesėlis. Ji tarsi tolimas praeities aidas. Ir toje muzikoje kiekvienas debesėlis pamato tuos veidus, kuriuos jau tarėsi pamiršęs. Jie mato, kad tie veidai laimingi, bet kartu kažkokie keisti. Taip, iš jų akių kažkas krinta. Kažkas tyliai srovena jų skruostais ir švelniai skimbčiodami paliečia debesėlių veidus. Kažkas nepaprastai malonaus, tačiau nepaaiškinamo. Visi sustingę tyli ir žiūri. Žiūri, kaip mažasis debesėlis sklęsdamas vis greičiau ir greičiau darosi vis lengvesnis ir vis tolimesnis. Vieną akimirką visi pamato tai, ko niekada nematė nuskrendant kitiems debesėliams. Mažylio akyse spindi tie patys lašeliai, kuriuos atnešė paslaptingoji muzika. Ir tie lašeliai tyliai krinta. Skambėdami jie nukrenta žemėn palikdami joje gilų pėdsaką.
Mažylis laimingas. Dabar jis žino, kodėl kiti debesėliai nesugrįžo. Ten gera. Ten yra muzika. Ten yra lietaus muzika, kuri aplanko tuos, kas jos ieško.