Iš tamsos melsvos pilys išnyra,
Kiparisų ledinė šviesa –
Mano kelias per šviesmečių Tylą,
Mano kelias – žvaigždynų rasa...

Vienuma tarp šešėlių sustingo –
Ją sugėrė tarpekliai kalnų –
Už skausmingo liepsnojančio vingio
Savo Žvaigždę sutikti einu !

.................................................................

Virš stingstančio vėjo sušvito
Žvaigždė... ar tik geismo vilnis?
Ieškojau aš Giedančio Ryto –
Krantuos vis žydėjo Naktis...

...Radau savo Žvaigždę nuskintą,
Tik mažas ruoželis šviesos
Dejavo – kankinančiai švinta...
Kodėl neišrovė visos

Širdies dar prieš auštantį rytą!?
...Žaizda lyg bedugnė gili
Griaustiniais žaliaisiais išlyta
Prisnūdusios vėtros kely...

...................................................................

Baltoji Tyla sidabriniais kalnais nuskambėjo,
Juodi kiparisai vis šaukė nubėgančią naktį –
Versmės širdimi Mano Kelias per žemę praėjo –
Jį šalnos rudens nespėjo žudančios sekti!

Aš šviesųjį rytmetį žemės paukščiu atsibusiu
Ir Žinią pasauliui atnešiu kaip Baltą Leliją,
O savąją širdį lyg pienę žvaigždynuos nupūsiu –
Kalnų atšvaistuos balto sielvarto ašarom lyja...