* * *
Visą vakarą be perstojo lijo. Oras pasidarė sunkus ir persismelkęs drėgme, netrukus netgi atvėso. Net laužas liepsnojo vangiai, stipriai rūkdamas. Tačiau vyrai suspėjo pasišildyti konservuotą davinį ir išsivirti skanios arbatos. Tik ruošiantis miegui ugnis nuo drėgmės užgeso. Artėjo vidurnaktis. Šiluma apleido stovyklą. Tik palapinėse dar buvo jaukiau. Tačiau, nepaisant to, dauguma prabudo sloguodami. Lamas Juderis nusikeikė:
- To betrūko, kad pasigaučiau snarglį!
- Nuo slogos neturime jokių vaistų, - konstatavo faktą Pustovskis, bet gamtoje yra begalė įvairių priemonių, - nuramino medikas.
Gorako vos prabudęs paragino:
- Gana kirmyti. Sloga - tik menkas mažmožis.
- Laikas keltis, - nuaidėjo gretimoje palapinėje Vlado Norgėlos balsas, - Jau rytas.
Kai daugelis lindo iš palapinių, Karlas Frajus jau ruošė pusryčius. Laužas nors ir nenoriai, tačiau jau liepsnojo, virš jo kaito vanduo kavai ir arbatai. Karlas visiems skelbėsi, radęs neblogo geriamo vandens, kuris tekėjo iš netoliese trykštančios versmės.
Frajus pusryčius paruošė iš tiesų neblogus. Tik baigus kramsnoti paskutiniuosius kąsnius iš netoliese besistiebiančių krūmynų išvirto neapibrėžtų formų pavidalas, primenąs nariuotą storą vamzdį grubiai užkamšytais galais. Padaras rangėsi kaip kirminas, bet toks jis nebuvo. Ta dešimties metrų ilgio pabaisa buvo su ilgomis ir laibomis, tačiau tvirtomis ir energingomis kojomis nesunkiai įveikusi krūmokšnių šakas ir lapiją.
Kažkas suriko:
- Hanomba! Atsargiai, vyrai, hanomba!
Šlykštus samaninės spalvos begalvis padaras trejomis letenų poromis skynėsi kelią žmonių link. Tai ji darė gana vikriai ir, atrodo, visai neketino sustoti. Niekas nesuspėjo iššauti, kai siaubūnas čiupo porą netoli laužo sėdėjusius, vis dar mieguistus keliautojus. Pastarieji net nesuspėjo rimtai pasipriešinti, kai atsidūrė prasivėrusiuose pabaisos žiomenyse, kurias paįvairino begalė smulkių ir aštrių dantų ir tuzinas smulkių gyvatiškų liežuvių. Vladas Norgėla mėgino padarą sušaudyti, tačiau suvargo su užsikirtusiu pistoletu. Tiesa, pora kulkų kliudė tą neprašytą monstrą, bet rimtesnės žalos šiam tąkart taip ir nepadarė. Tie šūviai pabaisos neatbaidė, bet tik įpykdė. Hanombos įniršis išaugo akimirksniu. Nurijusi rytmečio užkandą, pabaisa savo letenomis nirtulingai išlaužė ir išblaškė menkas krūmokšnių šakas. Pirmiausia kliuvo nieko dėtiems arkliams, kurie buvo pririšti prie nukarusių medžio milžino šakų. Tie vargšai gyvuliai buvo tiesiog sutraiškyti masyvaus siaubūno. Kiti arkliai ėmė kaip pašėlę blaškytis, norėdami pabėgti nuo gręsiančio pavojaus. Keliautojai, turėję ginklus, ėmė pyškinti į nerimstantį padarą. Tik, pavaišinta kulkomis, pabaisa susmuko tiesiog ant sukrauto laužo gausiai kraujuodama žalsvais syvais ir pragariškai baubdama. Vyrai, priblokšti susiklosčiusių įvykių, pamėgino susiorientuoti ką toliau daryti. Finetas pamėgino aštria mačete perrėžti hanombos vidurius, tačiau nepavykus to padaryti tyliai nusikeikė:
- Pragaro išpera! Tikra velnio išpera.
Sagua Gorako suskubo kapitoną nuraminti:
- Nieko taip nepadarysim. Turime priimti viską kaip yra. Prarytų vyrų niekaip nesusigražinsim. Džitas Marselis ir Erikas Tuanas į šį pasaulį nebesugrįš, net jei ir ištrauksi juos iš pabaisos vidurių.
Tuomet vėlgi iškilo klausimas: keliauti pirmyn ar jau pasukti atgal.
- Šiandien eisim pirmyn. - Vladas Norgėla ramino ir Beną, ir kitus, - Pabaisa negali sulaikyti vienuolikos vyrų. Ar ne tiesa?
- Tikra tiesa! – liūdnu balsu tyliai pritarė Finetas.
Kapitonas viltį atgavo ne iš karto. Jis buvo supykęs, todėl įniršęs apžiūrinėjo kovos lauką ir įvertino patirtus nuostolius. Labiausiai Beną prislėgė dviejų bendruomenės narių netektis. Jei žuvusius arklius galima pakeisti, su žmonėmis to nepadarysi. Jis tai puikiai suprato. Kaip ir kiti.
- Šiandien vyks dar vienerios laidotuvės... Bet paskui... Kas dar norite keliauti?
Vis dėlto vykti norėjo visi. Suprato, kad palikti dingusiuosius be pagalbos – pats prasčiausias pasirinkimas.
Ramesnę dieną galėjo suteikti tik Dievas. Malda turėjo padėti neprarasti stiprybės.
Finetas, praskaidrintas bendrakelionių, galų gale pasakė:
- Eisime tolyn.

* * *
Tą dieną gelbėtojų būrys iškeliavo tik po pietų. Nebuvo didelio entuziazmo vykti pirmyn, tačiau judėti į priekį skatino paprasčiausia sąžinė. Be to niekas nenorėjo į Žmogiškumo fortą grįžti kaip pralaimėtojai, likusiai bendruomenės daliai neištesėję pažado. Kelionės nesustabdė netgi ženklūs nuostoliai, žuvę bendrakelioniai ir nuolat tvyranti nežinia. Štai dėl šito Finetas ir toliau vedė būrį pirmyn. Tiesa, jis nesijautė puikiai. Beną kamavo mintys, kurios gimdė liūdesį ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Tik tikėjimas kapitonui suteikė stiprybės, nes vienas su savimi nebuvo pajėgus kovoti.
Iš dalies pirmyn keliauti skatino ir geografinis interesas. Keliautojus traukė žinia, kad kažkur netoliese teka paslaptingoji Garel upė. Apie ją sklandė nebetrumpa istorija. Apie ją kartą papasakojo pats Finetas.
- Tąkart visai neseniai žmonės atšventė Naujuosius 2335 - uosius metus. Tuomet dar klestinčiame Tagaryje apsigyveno gan aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis generolas Lambertas, neseniai palikęs Žemę – žmogus tiesiog nenustygstantis vietoje. Jis ištisus metus rimtai ruošėsi tiriamajai ekspedicijai. Todėl jau kitų metų žiemą leidosi į ilgą ir pavojingą kelionę į rytus. Sritis domino ne vieną rimtą keliautoją. Bet generolas apkeliauti visą sritį neskubėjo. Jis, talkinamas dešimties specialistų, atidžiai ištyrė vietovės gamtą, sudarinėjo planus ir patikslino bendrą vietovės žemėlapį. Todėl tik 2337 metais prisiartino prie Garel upės, kurią taip pavadinti buvo jo sumanymas. Be Lamberto kelionės galima paminėti ir arabo Abu Hemo ir jo draugų žygį keturiasdešimt antraisiais. Šis keliautojas atrado minėtos upės žiotis ir ištyrė kelis pagrindinius intakus. Galop jis pirmasis surado Garel ištakas pavojinguose Sinero pelkynuose, kur vos nenugarmėjo pats...
Kapitonas Finetas taip pat paminėjo keliautojus Lencelį, Haborą, Greną ir Elandą, kuris devyniasdešimt pirmaisiais Garel deltoje įkūrė pirmą planetoje jūros laivų uostą. Pastarasis pradėjo veikti prieš trejetą metų…
Istoriją Benas pasakojo jodamas. Pasakojimą nutraukė netikėtas priekyje jojančio žvalgo šūksnis:
- Vanduo! Gorako, kapitone Finetai! Priešais matau Garel.
Maris Tobijus išvydo apytiesį upės kaspiną, kurį rėmino negilus slėnis. Netrukus reginį pamatė ir visi likusieji. Tai buvo staigmena, kuri trumpam nudžiugino kiekvieną. Įspūdis toks, tarsi kariuomenė būtų užėmusi reikšmingą tvirtovę.
Keliauninkai prijoję upės vandenis nulipo nuo arklių, pamiršę bet kokį atsargumą. Vyrai netgi įšoko į Garel vandenį. Finetas užjautė savo bendrakelionius, kuriems iš žaizdų vis dar sunkėsi kraujas, o šie dėl sužeidimų negalėjo pasidžiaugti kelionės sėkme. Tie vyrai negalėjo maudytis. Na ir jis pats parodė jiems deramą pavyzdį – pernelyg nedžiūgavo pasiekęs plačiąją upę. Jis ramiai atsistojo ant smėlėto kranto ir tik apsižvalgė, paisydamas bet kokio atsargumo.
Tuo metu lietus liovėsi. Nelijo porą valandų, o dangus šiek tiek pragiedrėjo: debesys nebuvo tiršti, retsykiais pasirodydavo saulė, apšviesdavusi kalvotą Gilantuveros kraštovaizdį.

* * *

Garel - vos 649 kilometrų ilgio upė. Planetos geografijos vadovėliuose rašė, kad ji yra tik septyniasdešimt hestų. Šis ilgio matas buvo labiausiai paplitęs daugelyje užžemino pasaulių. Tiberlanas – irgi ne išimtis. Keliautojai pasiekė patį upės vidurupį, kur jos vagos plotis tebuvo tik penkiasdešimt metrų sausos vasaros metu. Nors čia drėgmės dažniausiai visuomet pakako, tačiau smėlingose lygiose pakrantėse augo beveik vien tik aukštus spygliuotus kiparisus primenantys medžiai ir žemaūgiai gelsvi belapiai krūmai. Bet dažniausiai aplinkui vyravo smėlingi paplūdimiai. Benas Finetas, išvydęs upės slėnio panoramą, nusprendė ne persikelti per ją, kaip ketino kelionės pradžioje. Pasirinkimą įtakojo paprasta priežastis, kurią išdėstė bendražygiams:
- Nėra rimto reikalo keltis anapus upės. Tai mums tiesiog nenaudinga, Juk Garel, pagal kartografinius žymenis, teka iš rytų į vakarus, ji mums netgi nemaišo vykti pirmyn. Nuo šiol keliausime dažniausiai tik palei krantą arba netoli jo.
Tuomet lietaus debesys sparčiai traukėsi, iš pietų pūstelėjo drungnas vėjas. Netgi drėgmė nekamavo, kaip anksčiau. Žinoma, tokie pokyčiai buvo itin laikini. Vos tik drąsūs keliautojai pasipildė vandens atsargas ir paliko upės kaspiną, dangus sparčiai apsitraukė tiršta lietaus pritvinkusia debesija. Netrukus vėl pratrūko lyti lyg iš kibiro.
- Velniai griebtų, - net nusikeikė Sagua, kęsdamas šimtą kartų keikiamą lietų, - ir kada jis liausis...
Greta jojusieji Gorako pamėgino nuteikti blogesniems dalykams:
- Dar tik pradžia.
- Liūtys baigsis negreitai.
- Kas bus po mėnesio? – leptelėjo kažkas, - jei dabar verkšlenam, tai kas nutiks po kelių dienų. Liūtis – ne bėda. Labiausia reikia bijoti prantijų, kurie veisiasi šiose vietose ir pradeda lysti iš visų pakampių vos tik įsismarkauja lietus...
Prantijai kaip ir hanombos – vieni pavojingiausių krašto gyvių, mintantys gyva mėsa. Iš „Tiberlano
geografijos“ Sagua ir Benas žinojo, kas tai per padarai, pražudę ne vieną neatidų keliautoją. Apie netikėtus pabaisų siurprizus ne kartą rašė per kalvotą lygumą keliavę tyrinėtojai tiek šiapus, tiek ir anapus Garel. Įsilijus po poros valandų Vladas Norgėla sušuko:
- Saugokitės, pastebėjau bestijas!
Nereikėjo net kalbėti: keliautojai ir patys pastebėjo nuo medžių šakų krentančius melsvus papločius, viena puse padengtus nuodingais dygliais. Prantijai stengėsi sklęsti tiesiai į žmones, taikydamiesi į jų veidus arba kitas apnuogintas kūno dalis. Vienintelis būdas nuo nuodingų baisūnų apsiginti – laikytis atokiau medžių ir krūmų. Šiuo atveju reiškė, kad gelbėtojų ekspedicija, norėdami išvengti mirties privalėjo keliauti palei pat plačiosios upės krantą arba ieškoti praėjimų miškų masyvuose. Toks pasirinkimo variantas būtų buvęs kur kas pavojingesnis ir gaišinantis laiką – atvirų lygumėlių nebuvo daug, maršrutas ne tiesėjo.
Žmonės pasirinko kelią paupiu. Čia buvo mažiau pavojų.
Kapitonas Finetas kaip ir Sagua Gorako nebuvo pastovūs, susidurdami su rūsčia realybe. Be abejonės tokie trūkumai nebuvo stipriausi jų charakterių savybė. Žinoma, prieš kelionės pradžią jų pasiryžimai rasti dingusiuosius buvo kilnūs ir tvirti. Kelionę stabdantys sunkumai ir netektys ne tik koregavo sumanymą, bet jį darė beveik neprognozuojamą. Susidūrimas su prantijais kainavo vieno arklio gyvybę. Laimė, kad juo niekas nejojo. Gyvulys gabeno porą nešulių. Finetas jau buvo labai nusikamavęs, o arklio netektis, atrodė, visiškai perpildė vadovo kantrybės taurę. Tik netikėta Dereko Orago mintis Beną netikėtai nuramino:
- Mes šiandien mažai meldėmės... Dėl to mums niekas ir nesiseka...
Jis sakė tiesą. Finetas, vos tik keliautojams nutolus nuo pavojingos prantijų užvaldytos vietovės, visiems girdint sukomandavo:
- Sustosime prie upės. Laikas Dievui.
Susikaupimo valandėlė ir tuo metu šiek tiek aprimęs lietus suteikė visiems naujos vilties.

Keliautojams jojant tolyn landšaftas tiesiog beregint keitėsi. Vietovė kalvotėjo. Mėlynmedžių ir siauralapių krūmokšnių retmiškius palaipsniui keitė tankios, ūksmingos ir aukštos staboralių giraitės. Staboraliai priminė aukštus ir itin išsišakojusius kaktusus, kurių ataugos neretai sudarydavo masyvias paunksnes. Be spygliuotų mėsingų medžių, vietovę įvairino šimtmetrinės lianos, apsiraizgiusios visus į padangę išstypusius augalus ir netgi krūmokšnius. Be tamsių, tvirtų ir kibių lianų teritorijoje žėlė aukšta rudaspalvė, šiurkšti, ir gana tanki žolė. Pastaroji kėlė didžiausią rūpestį, nes apsunkino kelionę. Visi vyrai galėjo tik pasidžiaugti: šioje vietovėje nebuvo nei hanombų, nei prantijų, nei kitų aukštutinei Gilantuverai būdingų bestijų.
Bet naujos žemės plotuose pagausėjo ne tik flora. Netrūko ir faunos. Netgi ir lyjant virš drąsuolių galvų sklandė, nardė, čirpavo, čiulbėjo ir straksėjo margaplunksniai, dažnai netgi visai neregėti paukščiai. Tankumynuose gelbėtojų komanda pastebėdavo įvairaus dydžio žvėris, kurie nekėlė realaus pavojaus. Bet visgi Finetas įspėjo:
- Cituoju geografą Sadverį: Šioje Gilantuveros srities dalyje yra kelios plėšrios žinduolių ir hibridoidų rūšys. Keliautojai privalo ypatingai saugotis spraguolių ir kinveno mažylių.
Po to ramiu balsu pridūrė:
- Užsisekite apsiaustų sagas, tvirtai užtraukit užtrauktukus...
Tai buvo elementarus patarimas. Vadovui vyrai neprieštaravo.

Visgi keliaujant ne vieną aplankydavo liūdnos mintys. Dauguma jodami tylėjo, tačiau tai nereiškė, kad viskas yra puiku. Tuo metu girdėjosi tik arklių šnopavimas, kanopų žingsniai ir vežimo ratų keliamas cypesys. Vyrai prakalbo tik tuo metu, kai du arkliai, temdami vežėčias su sužeistaisiais ir būtinu kelionei kroviniu, visiškai nusikamavo. Pasirodo, kad apie ratus ir vežimo ašis apsivyniojo įsipainiojusi žolė, kuri tapo tikrais spąstais keliautojams.
- Stop, - paragino Benas, - Privalom kažką daryti. Vežimo negalime palikti.
Vaduojant furgoną iš tvirtų augmenų nelaisvės, pirmasis suskubo Sagua ir Hatas Arvelis. Jiedu mačetėmis ir kirviais vadavo tvirtai įsipainiojusius ratus ir ašis. Darbui pasitelkė netgi ugnį. Kai vežėčios tapo galų gale laisvos, keliautojų kolona vėlgi pajudėjo. Lūkuriuoti nebuvo kuomet. Užkandę sausą davinį ir užgėrę arbatos, turėtos termosuose, skubėjo tiesiog į priekį.
Judant pirmyn tebežliaugė lietus. Dangus sparčiai temo. Patikrinus laikrodžius, paaiškėjo, kad ne už kalnų ir vakaras. Žvalgai suradę sausą plotelį miško tankmėje, pasiūlė ten sustoti.
Vieta nebuvo prasta. Čia tilpo palapinės, netgi arkliams liko vietos.
- Čia apsistosim ilgesniam laikui. Negalime kamuoti arklių ir savęs. – pritarė ir paaiškino keliautojų vedlys Finetas.
Kadangi prieštaraujančių neatsirado, visi kibo į darbą. Netrukus iškilo mažas palapinių kaimelis, po specialiu gaubtu suliepsnojo kaitrus laužas. Tą vakarą kulinarijos estafetę perėmę Pustovskis ir Gorako suskubo ruošti vakarienę. Jaunėlis Derekas niekam nematant užsiropštė į vieno staboralio viršūnę, ketindamas apsižvalgyti. Deja, jis beveik nieko naujo nepamatė. Vienoje pusėje, gal už poros kilometrų tįsojo Garel kaspinas, tolstantis į mįslingą horizontą. Dar toliau dunksojo nematytos kalvos.

* * *

Tą kartą Finetas turėjo budėti. Nustatytai tvarkai jis neprieštaravo, nors jautėsi labai pavargęs. Be to, visai nenorėjo kokių nors išsikirtinumų ir privilegijų, pritaikytų jam. O Sagua Gorako tuokart užmigo kaip užmuštas ir neprabudo ligi ryto aušros, šalimais priglaudęs savo įsūnį. Tuo tarpu Benas įdėmiai klausėsi kiekvieno garso, kiekvieno šnaresio.
Per dvi valandas budėtojas šį bei tą sužinojo. Finetui netgi pasisekė: liūtis nurimo, pragiedrėjusiame danguje sužibo Tiberlano žvaigždės, iš po debesų skraistės išlindo melsvas skritulys, vadinamas Edaros planeta – ne vienam naujakuriui iš Saulės sistemos, primenanti tolimąją Žemę.
Kapitonas tamsoje ne kartą nugirdo keistus balsus. Nepaisant to, kad jie nebuvo pakankamai aiškūs, budinčiajam suteikė iš tiesų naudingos informacijos. Finetas suprato, kad garsai vienu metu artėjo, bet po to palangva nuslopo. Triukšmą kėlė ne vietiniai laukiniai gyvūnai. Tai nebuvo baubimas, paukščių ūbavimas ar melodingas čiulbesys. Netrukus Benas suprato: netoliese yra svetimi, galgi visų keliautojų priešai. Tamsoje be jokių abejonių slapstėsi žmonės, kuriuos išdavė jų pačių žodžiai.
Kai ištirpo budėjimo laikas, kapitonas Finetas tyliai įsmuko palapinėn, kur miegojo jį pakeisiantis budėtojas:
- Budėk tyliai, - sušnabždėjo Antuanui Pježė į ausį, - nes netoli kažkas slampinėja. Jei kas nutiktų – visus nedelsiant prikelk.
Prancūzas, žinoma, sutiko ir ramiai perėmė budėjimą.

Bus dar