Basomis kojomis perėję žarijas
Jie įpūtė ugnį.
Skystais šešėliais šoko aplink laužą,
Bučiavosi apanglėjusiomis lūpomis
Ir lankstėsi prieš plunksnomis apsikaišiusius
Aušros pranašus.
Žarijos išaugo,
Jie žarstė jas kaip pajūrio smėlį,
Lipo tarsi į Alpių kalnus,
Ir pilnom rieškučiom bėrė
Draugams į skreitus...

Bet tik išdegintos plynės
Ir dūmai, uždengę blėstantį dangų,
Nuo tada, kai ugnį jie pavadino gyvenimu.