Degančios žvakės šviesoj paskendęs stalas,
Pabirę rožių žiedlapiai rusvi,
Batelis pamestas lyg kovai pasirengęs,
Suknelė guli tarpdury...
O atlaso glėby paskendę kūnai
Liepsnoja, dega geismo sūkury...
Užmerktos akys, bėgantys miražai
Ir mylimojo veido atšvaitai...
Jo švelnios rankos, tapančios ant kūno
Nežemiškus, nepajaustus jausmus.
Kiekvieną stygą liečiantys jutimai
Priverčia sielą lėkti dangumi...
Atodūsis sudrumsčia tylą,
Įkaitusią nuo geismo, bučinių.
Ir žvakė, baigusi sudegt išbrėškus,
Nusinešė miražą tarp atlasinių patalų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-04-21 10:12:46
...romantiškai su minorine švelnia gaida...spalvingai ir skaisčiai...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2013-04-21 02:02:12
degantis miražas
atlaso pataluos
mylinčio jutimai
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-20 23:22:48
Kalbantys jausmai...
Mano akiai — dar vertėtų padailinti kūrinuką.
Vartotojas (-a): Himmel
Sukurta: 2013-04-20 15:35:25
Mhm... Šiandien, Leditamsa, atrodote gan viliokiškai, nors ką čia viliokiškiai - poetiškai seksualiai, sakyčiau. :)
"Pabirę rožių žiedlapiai rusvi"
ir žvakių motyvas, sukuria gan intymią atmosferą (skaitančius informuoju apie romantišką erotiškumą).
Ir vėl gi, jausmai kalba kūrinio žodžiais.
Tokiam miražui realybėje būtina kartotis kiekvieną dieną. :)
(Šypsenėlė kūrinuko pabaigoje reiškia, kad užgesus žvakei, vis tiek jaučiatės laiminga?)
Ačiū!