Degančios žvakės šviesoj paskendęs stalas,
Pabirę rožių žiedlapiai rusvi,
Batelis pamestas lyg kovai pasirengęs,
Suknelė guli tarpdury...
O atlaso glėby paskendę kūnai
Liepsnoja, dega geismo sūkury...
Užmerktos akys, bėgantys miražai
Ir mylimojo veido atšvaitai...
Jo švelnios rankos, tapančios ant kūno
Nežemiškus, nepajaustus jausmus.
Kiekvieną stygą liečiantys jutimai
Priverčia sielą lėkti dangumi...
Atodūsis sudrumsčia tylą,
Įkaitusią nuo geismo, bučinių.
Ir žvakė, baigusi sudegt išbrėškus,
Nusinešė miražą  tarp atlasinių patalų...