Neužčiaupti tyla kaip mukelės
Ne todėl, kad į rėksnį esu pasinešęs —
Dar vis posūkiais šliaušiantis kelias
Iš manęs nebegali išeiti.
Jau nedulksta po kojom, neskauda.
Nuovargis saldina atmintį,
Į drobes peizažus pakelės
Eskizais protingai užrašo...  
(Amžinybėj be darbo nebūsiu ---
Laukia Žemės paveikslas
Su žvaigždynais jame
Nuo Čiurlionio lig arklo, lig plūgo)
Net stebėtis aptingstu, bet žmones,
Jau ir tie
Kažkada man pikti ir negražūs –
Portretus savo neša,
Laišką po laiško vis rašo ir rašo –
Nors ne paštas, bet reikia
Žmogaus dalią žvaigždynais į Žemės paveikslą įpiešti.

Nuovargis saldina atmintį,
O kelionė – nedulksta.
Niekas nepamiršta,
Niekas nežūsta.