Gyvenau aš parke ant suoliuko. Gyvenau, kaip ir visi žmonės. Turėjau žmoną, vaikų, šunį( žinote, kartais nereikia kreipti dėmesio į aplinkybes, todėl aplinkybę, kad jie mirė per gaisrą, paslaptingai pamirškime). Mylėjau juos, Dievas mato, mylėjau. Kasdien melsdavaus, kad ir jis mane mylėtų, nes koks gi krikščionis be Dievo meilės. Gaila, kad taip ir nesupratau, ar jis mane mylėjo. Galbūt. Galų gale gal tik jo dėka turėjau porą akiniuotų akių, taip mėgusių stebėti kritusius juodvarnius. O taip, šitai aš labai mėgau. Netgi skaičiuodavau juos. Dvylikos nepasiekiau. Mačiau dešimt, bet ir tas dešimtas toks neaiškus buvo. Žinot, netgi darbą turėjau. Nebeprisimenu kokį, galbūt dėl to ir išmetė. Darbo nebeprisimenu, todėl pradedu galvoti, kad ir jis tavo pamiršta aplinkybe. Gyvenime negėriau, bet visą laiką buvau įsitikinęs, kad negyvenu. Draugų neturėjau, o gal jie neturėjo manęs(gal kas nors čia įžvelgiate skirtumą?). Manau, kad draugai taip pat tapo pamiršta aplinkybe. Bet buvo vienas dalykas, kurį mėgau labiausiai. Netgi labiau už juodvarnių skaičiavimą. Tai netgi buvo galima laikyti savotišku hobi. Juk taip populiaru tokį turėti, tai tikriausiai turėjau ir aš. Nesvarbu, žiema  buvo ar vasara, užšalęs ežeras ar ne, jau ne vienus metus eidavau prie jo lankyti gulbės. Ji nebuvo graži, anaiptol. Dažniausiai purvina, pašiauštomis plunksnomis, tačiau man ji buvo kažkuo artima. Žinojau, kad ji ten visada plaukios, nes buvo susilaužiusi sparną, todėl dabar nebeskraidė. Atnešdavau jai maisto, nors ir ne visada pats jo turėdavau. Kartais dar apsilankydavo vaikai iš gyvūnų priežiūros centro. Taigi ji sau ramiai ir gyveno, leisdama man į ją žiūrėti. Jos bejėgiškumas veikiausiai mane ir traukė. Ji atrodė tokia panaši į mane patį. Vienišą, (ne)gyvenimo aplamdytą, kartais susilaukiantį užuojautos iš kitų, bet dažniausiai tik niekinamą ir pašiepiamą. Ir vien dėl to, kad esu toks, koks esu, net jeigu ir nenoriu toks būti. Gyventi dažniausiai įmanoma tik pamirštant aplinkybes. Tą ir darau. Palengva jaučiu, kad ir pats gyvenimas tėra viena didelė aplinkybė ir kad ją pamiršus viskas taptų daug paprasčiau. Kada nors. Bet žinau, kad dabar yra gulbė, taigi esu ir aš.
Šis rytas nebuvo niekuo ypatingas, tad vos pabudęs apleidžiu savo nutrintą suolelį, susiieškau po juo besimėtantį vakarykštį batoną ir patraukiu pas savo gulbę. Kiek sunerimęs pagalvoju, kad  vakar ji atrodė dar labiau apgailėtina negu paprastai. Kažkokie berniūkščiai primėtė į jos plunksnas kramtomosios gumos, kurios ji nesugebėjo išsivalyti. Kažin kiek gi gulbės gyvena...Prieinu prie ežero. Dar tik rudens pradžia, tačiau virš jo pamažėle sklaidosi toks rudeniškas rūkas. Žiūriu į jį. Išsitraukiu iš nutrintos kuprinės batoną ir atplėšęs gabalelį švysteliu jį į tą pusę, kurioje dažniausiai plaukioja manoji draugė. Įkritęs vandenin gabalėlis pamažėle prisigeria vandens ir nesulaukęs, kad jį kas prarytų, pradeda tirpti. Man vis dar stovint ant kranto į mintis pradeda brautis prisiminimai, kuriuos, pavertęs aplinkybėmis, sugebėjau užmiršti. Gulbė neatplaukia. Dabar ir ji taps tik aplinkybe. Pamiršta aplinkybe. Keista, bet pasidaro skaudu, kai suvokiu, kad atėjo metas ir patį gyvenimą galutinai pavertsi aplinkybe. O aš taip to laukiau. Visada tikėjausi , kad tą akimirką įvyks kažkas ypatingo. Tačiau pagaliau atėjus tam metui, pamatau, kad jis tampa pačia paprasčiausia pamiršta aplinkybe.