Pakranki, varnai,
Draugas man esi, šilais augintas.
Padangė neaprėpiamai plati,
Ir skrist galėtum, kur panoręs.
Bet – ne! Kvarkt, kvarkt!..
Kiek palakiojęs, vėl atgal grįžti,
Sparnais šilus žegnodamas nelyg šventovę.
Po jais ir Šklėriai
Mažais kelių trobų likučiais
Senovę įkvepia
Kaip paskutinį gurkšnį oro.

Aš, varnai, kaip ir tu,
Nemoku gražumu giedoti,
Tačiau jautru, sugrįžusiam dėkoti:
Kvarkt, kvarkt!
Padangę liūdinčią paark, paark,  
Sparnais pridengęs pakraštėlį Lietuvos.

Dar neseniai atrodė, kad tvirtovė
Išaugs iš jos granito po žeme,
Bet – ne, bet – ne!
Atgal į titnagus sugrįžo degusi ugnis,
Kvarkt, kvarkt!
Mažais kelių namų likučiais
Šklėriai dūsta...