Jaust gali kaip erdvė tyliai virpa,
Kaip alsuoja gamta gimimu.
Nors ir tektų supykti, sudirgti,
Tavyje yr vieta — kur ramu.
Kur jinai nieko nieko neklauski.
Užsimerk, atsikvėpk, tyliai lauk —
Suspurdės vidujai kuo aiškiausiai
Ir teliks padaryti nedaug,
Tiktai nert į tą tylą, į gylį —
Kur alsuoja tavoji dvasia.
Atsiduoti, pajusti kaip myli
Visata atsivėrus visa
Į tave — juk esi jos dalelė
Kaip galaktikos, žvaigždės, ūkai —
Atsidavę Aukščiausiojo valiai.
Ar šią meilę širdy palaikai?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2013-04-09 20:08:07
jautru)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-09 19:48:14
Gaivus virpėjimas...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-09 17:23:39
Suspurdės vidujai kuo aiškiausiai,
Ir teliks padaryti nedaug... – atskambėjo!
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-04-09 16:52:16
Taip, eilėraštis puikus. Pati didžiausia dvasingumo užduotis - palaikyti dermę tarp žmogaus ir Visatos, netapti nei Gamtos, nei Aukščiausiojo priešprieša, o tai kartais nėra taip paprasta.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-04-09 16:34:04
Menas yra išlaikyti sielos tyrumą - lyg nebūtų kitų, niūriųjų ir skaudžiųjų gyvenimo pusių. Kai tas stebuklas įvyksta, prie ko beprisilieti, tas tampa skaisti šviesa ir gėris. Tokios eilės atgaivina net sudiržusią sielą.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-04-09 13:55:38
Norėtųsi, kad pavadinimo ir teksto žodžiai nesikartotų, taip kūrinys įgytų daugiau šarmo ir spalvų
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-04-09 13:54:11
...šventu tikėjimu alsuojantis...gražu...