Į spindulį sudilo laumžirgio sparnai.
O papartyno žalumoje baigėsi kerai.
Laimės žiedo neradau, bet skyniau.
Klaidino ne giria, o jausmų sūpynės.
Tyla su debesiu nuskendo sietuvoj.
Pilkėja, ne skaidrėja rudenį vanduo.
O karklai jau visai ne sidabru žili.
Rūdija liūdesys giliai giliai širdy.
Egluže, tavo vaikai jau išrengti.
Išduos jie tėvo vardą — tokia lemtis.
Vėl po šalnų atauga laumžirgio sparnai.
Nežydintis vilios, į laimės šalį kvies.
Ražas
2013-04-09 12:44:02
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-04-15 21:08:36
Viltinga elegija...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-04-09 22:25:58
labai įdomiai paliesta...
Anonimas
Sukurta: 2013-04-09 20:07:48
giliaprasmis)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-09 19:59:03
Burtais ir kerais apie tikrąją būtį.
Pirmoji eilutė — super!
:)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2013-04-09 16:58:10
,,Klaidino ne giria, o jausmų sūpynes" - labai tikra ir gerai pažįstama.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-04-09 13:57:15
Žavinga pirmoji eilutė :)