Į spindulį sudilo laumžirgio sparnai.
O papartyno žalumoje baigėsi kerai.

Laimės žiedo neradau, bet skyniau.
Klaidino ne giria, o jausmų sūpynės.

Tyla su debesiu nuskendo sietuvoj.
Pilkėja, ne skaidrėja rudenį vanduo.

O karklai jau visai ne sidabru žili.
Rūdija liūdesys giliai giliai širdy.

Egluže, tavo vaikai jau išrengti.
Išduos jie tėvo vardą — tokia lemtis.

Vėl po šalnų atauga laumžirgio sparnai.
Nežydintis vilios, į laimės šalį kvies.