Ėjai keliu nuleidęs galvą...
Plytėjo žemė dar nesuarta.
Skaudėjo širdį lyg nuo plieno dalgio,
Žaizda krūtinėj dar gyva.
Matei, kaip žmonės ima plūgą,
Vagoją žemę žagrele aštria.
Žvelgei į tylą gailią rasą,
Kur krito nuo žolės slapčia...
Ieškojai kelio į ramybę,
Bet niekur niekur neradai.
Tik žemę saujoje patrynei,
Ir žaizdos gijo, tai jautei...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-04-05 20:08:03
Stipri žmogaus ir žemės sąsaja..