Ėjai keliu nuleidęs galvą...
Plytėjo žemė dar nesuarta.
Skaudėjo širdį lyg nuo plieno dalgio,
Žaizda krūtinėj dar gyva.

Matei, kaip žmonės ima plūgą,
Vagoją žemę žagrele aštria.
Žvelgei į tylą gailią rasą,
Kur krito nuo žolės slapčia...

Ieškojai kelio į ramybę,
Bet niekur niekur neradai.
Tik žemę saujoje patrynei,
Ir žaizdos gijo, tai jautei...