(Ne)prasmingas dienoraštinis įrašas apie romantiką

Romantika – neišsemiama tema ir nepalaužiamas žmogaus siekimas. Sąvoka dažnai tapatinama su meilės sąvoka ir talpina į save begales konkrečių vaizdinių: gėlės, žvakutės, širdelės, į lovą atneštas rytinės kavos puodelis, vyno taurė kvepiančioje vonioje, kelionė prie viduržemio jūros, prabangios dovanos, ištaigingos vakarienės restorane. Ir taip galėčiau tęsti be galo, be krašto. Bet įdomiausia vis dėlto ne tai. Įdomiausia yra tai, kad, nepaisant sąrašo ilgio, jame nerandu nieko savo. Ir liūdniausia galbūt ne tai, kad man niekada niekas nieko panašaus nepaserviravo, o todėl, kad aš pati nepasigendu jokios romantikos.
     Taip, kažkada vaikystėje turėjau draugą, su kuriuo gulėdavom sniege ant Tauro kalno, stebėdavom žvaigždes ir kurdavome svajones. Tikriausiai tai ir buvo romantiškiausios akimirkos mano gyvenime. O po to užaugau. Ėmiau stebėtis vyrais, kurie perka savo moterims širdelės formos šokoladukus, ir moterimis, kurios tai dievina. Na nepykite, mano romantiškieji draugai – kiekvienas turime savo nukrypimų... Aš irgi. Nesu pratusi ir net nesitikiu, kad man atneš į lovą kavos, pasveikins su Valentinu ar padainuos gimtadienio proga savo sukurtą meilės dainą...
     Tarp kitko, apie dainavimą turiu įdomią istoriją. Viena draugė gyrėsi (o gal skundėsi?..) savo vyru, kuris mėgsta dainuoti – jei tik ji įsijungia savo dievinamą dainininką, vyras nutildo grotuvą ir pareiškia: „Aš   p a t s   žymiai geriau padainuosiu.“ Tada ji klausosi ir džiūgauja, kad vyras ją labai myli. O aš klausau apie tai ir piktinuosi, kad jis yra baisiausias savimyla. Savaime suprantama, tik patylom... „Jis toks romantiškas, kai dainuoja, – tirpsta draugė. – Įsivaizduok, taip stipriai mane myli, kad net pavydi, jei einu į Morten Harketo koncertą.“
     Deja, man atrodo, kad būtent taip pasireiškia tikrasis mūsų padermei būdingas laimės suvokimas – turėti ir jaustis, kad mus kažkas turi. Ne, nepeikiu. Kažko kito tikėtis turbūt būtų kvaila. Juk ir aš pati nedaug kuo skiriuosi.
     Beje, daug kas sieja dar du fenomenus – meilę ir pavydą. Ne kartą yra tekę girdėti, kad pavydas įrodo, jog žmogus myli. Klausiu savęs, ar pati tuo tikiu. Na, neslėpsiu – matydama, kad mano brangiausiasis man visiškai nepavydi, neretai prikąsdavau lūpą: ar čia man kažko trūksta, ar jam?..
     Atsakymo į šį klausimą susilaukiau tik prieš savaitę.
     Gulėjome romantiškai susiglaudę (kiek tai įmanoma tarp mūsų) ir klausėmės muzikos. Mano muzikos. Staiga brangiausiasis užsisvajojo: „Žinai, jei laimėčiau loterijoje milijoną, paprašyčiau, kad pas tave atvažiuotų Kostneris. Manau, gavęs milijoną, jis nieko nelaukdamas šoktų į pirmą lėktuvą. Pasakyčiau, kad gali palikti namie visą grupę, tegul pasiima tik savo gitarą ir atlekia. Įsivaizduok, sėdėtų pas mus namie ir dainuotų tau.“
     Nespėjau parodyti savo nuostabos. Ne, turbūt net nespėjau nustebti... O po to jau buvo vėlu. Tiesiog gulėjau tylėdama ir mintyse kartojau sau, kad ką tik gavau iš savo mylimojo pačią didžiausią dovaną. Nieko daugiau nebereikia. Net nebereikia, kad kažkas man dainuotų...
     Štai tiek mažai man tos romantikos tereikia. Na, deimantai juk nebūna dideli.
Laukinė Obelis

2013-04-04 00:05:53

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2013-04-04 17:04:27

Įdomiai, nevienpusiškai sujudinote visada aktualią temą:) Klasikinė romantika (raudonos rožės, žvakės ir šampanas, ir pan.) darosi banali galų gale:) Šalia dėmesio – išradingas romantiškas netikėtumas, kad ir svajonė kartu, taip pat manau, kad daug svarbiau:)

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2013-04-04 14:40:24

O apie norą ir kalbu.
O P. Coelho atsakysiu: kas žmogaus gyvenime be rizikos? — net pereiti gatvę rizikinga.
Ar laimė be mylimo žmogaus įmanoma? Galbūt šiame moderniajame pasaulyje taisyklė.
Mes šiuos santykius vadinome meile — o aš iš senatvės žemumų. Meilė — atsakomybė ne už save, o už KITĄ. Čia ne iš knygų, iš patirties.

Vartotojas (-a): Laukinė Obelis

Sukurta: 2013-04-04 14:14:45

Perskaičiau paskutinįjį komentarą ir jaučiu poreikį patikslinti, nes įtariu, kad buvau neteisingai suprasta. Gal nepakankamai aiškiai suformulavau, bet svarbiausia man buvo išreikšti tą mintį, kad kartais pakanka tik noro, supratimo ir pagarbos mylimojo pomėgiams bei interesams. Tai ir yra didžiausia dovana, o ne pats Kostnerio koncertas.
O supratimas, kad visi turėtume sėdėti įsikibę vienas į kitą ir pasitenkinimo semtis izoliuotai vienas iš kito, mano manymu irgi yra ne visai teisinga. Žmonės šiais laikais dažnai viliasi ir netgi reikalauja, kad mūsų poreikius patenkintų mylimas žmogus ir buvimas vienas kito meilėje. Labai abejoju, ar tai teisinga ir ar sveika. Jei neklystu, P.Coelho rašė, kad tikėtis, jog asmeniniai santykiai yra mūsų kelias į laimę, yra labai rizikinga.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2013-04-04 13:42:33

Kam milijoninis Kostnerio dainavimas, jei gali mylimajai padovanoti skaitų tylos rytą, nors galbūt mylimoji šios dovanos neįvertins, juk jis — rytas — neįkainuojamas, vadinasi, bevertis. Aš čia iš senatvės žemumų: kas neįkainuojama — vertingiausia. Sėkmės Jums.
Noriu Jums pasiūlyti B. Okudžavos dainą: „Vynuogės kauliukas“— Kitaip kam amžinoje žemėje aš gyvenu...
http://www.youtube.com/watch?v=f0f0p6bcEkc

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-04-04 00:36:14

Perskaičiau su šypsena, įdomiai čia vartot :) Jo, milijoną nėra kur dėti - bankas gali bankrutuoti, nekilnojamas turtas ir žemė pinga, dar mokesčiai užsmaugtų, žinoma, geriau Kostneris :)