Romantika – neišsemiama tema ir nepalaužiamas žmogaus siekimas. Sąvoka dažnai tapatinama su meilės sąvoka ir talpina į save begales konkrečių vaizdinių: gėlės, žvakutės, širdelės, į lovą atneštas rytinės kavos puodelis, vyno taurė kvepiančioje vonioje, kelionė prie viduržemio jūros, prabangios dovanos, ištaigingos vakarienės restorane. Ir taip galėčiau tęsti be galo, be krašto. Bet įdomiausia vis dėlto ne tai. Įdomiausia yra tai, kad, nepaisant sąrašo ilgio, jame nerandu nieko savo. Ir liūdniausia galbūt ne tai, kad man niekada niekas nieko panašaus nepaserviravo, o todėl, kad aš pati nepasigendu jokios romantikos.
     Taip, kažkada vaikystėje turėjau draugą, su kuriuo gulėdavom sniege ant Tauro kalno, stebėdavom žvaigždes ir kurdavome svajones. Tikriausiai tai ir buvo romantiškiausios akimirkos mano gyvenime. O po to užaugau. Ėmiau stebėtis vyrais, kurie perka savo moterims širdelės formos šokoladukus, ir moterimis, kurios tai dievina. Na nepykite, mano romantiškieji draugai – kiekvienas turime savo nukrypimų... Aš irgi. Nesu pratusi ir net nesitikiu, kad man atneš į lovą kavos, pasveikins su Valentinu ar padainuos gimtadienio proga savo sukurtą meilės dainą...
     Tarp kitko, apie dainavimą turiu įdomią istoriją. Viena draugė gyrėsi (o gal skundėsi?..) savo vyru, kuris mėgsta dainuoti – jei tik ji įsijungia savo dievinamą dainininką, vyras nutildo grotuvą ir pareiškia: „Aš   p a t s   žymiai geriau padainuosiu.“ Tada ji klausosi ir džiūgauja, kad vyras ją labai myli. O aš klausau apie tai ir piktinuosi, kad jis yra baisiausias savimyla. Savaime suprantama, tik patylom... „Jis toks romantiškas, kai dainuoja, – tirpsta draugė. – Įsivaizduok, taip stipriai mane myli, kad net pavydi, jei einu į Morten Harketo koncertą.“
     Deja, man atrodo, kad būtent taip pasireiškia tikrasis mūsų padermei būdingas laimės suvokimas – turėti ir jaustis, kad mus kažkas turi. Ne, nepeikiu. Kažko kito tikėtis turbūt būtų kvaila. Juk ir aš pati nedaug kuo skiriuosi.
     Beje, daug kas sieja dar du fenomenus – meilę ir pavydą. Ne kartą yra tekę girdėti, kad pavydas įrodo, jog žmogus myli. Klausiu savęs, ar pati tuo tikiu. Na, neslėpsiu – matydama, kad mano brangiausiasis man visiškai nepavydi, neretai prikąsdavau lūpą: ar čia man kažko trūksta, ar jam?..
     Atsakymo į šį klausimą susilaukiau tik prieš savaitę.
     Gulėjome romantiškai susiglaudę (kiek tai įmanoma tarp mūsų) ir klausėmės muzikos. Mano muzikos. Staiga brangiausiasis užsisvajojo: „Žinai, jei laimėčiau loterijoje milijoną, paprašyčiau, kad pas tave atvažiuotų Kostneris. Manau, gavęs milijoną, jis nieko nelaukdamas šoktų į pirmą lėktuvą. Pasakyčiau, kad gali palikti namie visą grupę, tegul pasiima tik savo gitarą ir atlekia. Įsivaizduok, sėdėtų pas mus namie ir dainuotų tau.“
     Nespėjau parodyti savo nuostabos. Ne, turbūt net nespėjau nustebti... O po to jau buvo vėlu. Tiesiog gulėjau tylėdama ir mintyse kartojau sau, kad ką tik gavau iš savo mylimojo pačią didžiausią dovaną. Nieko daugiau nebereikia. Net nebereikia, kad kažkas man dainuotų...
     Štai tiek mažai man tos romantikos tereikia. Na, deimantai juk nebūna dideli.