prabils pakelės akmenėlis
naktužėj giliam sielvartėly
dangaus kibirkštėlė įskėlė
ugnelę tyliausioj širdužėj

rasa šalta apsiklojęs
prie žemės motušės prigludęs
pakirdęs iš ilgo letargo
aimanuos iš tamsos gelmingos

aukštybėse ges aušrinė
išbluks gaisuos padangė
amžiai be perstojo mindė
trupino skaldė ir statė

ir mėnuo šią naktį paplūdęs
į akmenį rėžės pažiro
klajonė po dangų pabodo
jį širdgėla žemė nugirdė

tamsa klampojęs per naktį
rasą brauks dėvėtu skvernu
lange ugnelės neradęs
keleivis prisės galvą parėmęs delnais

praeinančius skubančius stebins
kur pririnko tiek graudesio
bet  akys giedros geros ir šiltos
jų sielose neįžiebė žiburio