gilumos
prabils pakelės akmenėlis
naktužėj giliam sielvartėly
dangaus kibirkštėlė įskėlė
ugnelę tyliausioj širdužėj
rasa šalta apsiklojęs
prie žemės motušės prigludęs
pakirdęs iš ilgo letargo
aimanuos iš tamsos gelmingos
aukštybėse ges aušrinė
išbluks gaisuos padangė
amžiai be perstojo mindė
trupino skaldė ir statė
ir mėnuo šią naktį paplūdęs
į akmenį rėžės pažiro
klajonė po dangų pabodo
jį širdgėla žemė nugirdė
tamsa klampojęs per naktį
rasą brauks dėvėtu skvernu
lange ugnelės neradęs
keleivis prisės galvą parėmęs delnais
praeinančius skubančius stebins
kur pririnko tiek graudesio
bet akys giedros geros ir šiltos
jų sielose neįžiebė žiburio