Pušų spygliai nukritę
Ant pilko miško tako.
Juos mindo mūsų kojos,
Ir net nepagalvojam —
Kadaise sužaliavę
Tenai, aukštai, viršūnėse,
Gėrėjosi pasauliu,
Alsavo oru šaltu,
Svaiginančiai kvepėjo.
Bet motinos jų — pušys
Negailestingos buvo,
Nes vos tik ėmė keisti
Kerinčią spalvą savo,
Nusimetė žemyn.
Ir guli alkani,
Ištroškę artumos,
Nereikalingi...
Užmiršti...
Palikti...
Įsidėjau keletą kišenėn.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-19 09:27:36
Jausmingas stebuklingo gyvybės rato įprasminimas.
Pavyko!
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-04-03 18:22:03
Nusimetė žemyn.
Ir guli alkani,
Ištroškę artumos,
Nereikalingi...
Užmiršti...
Palikti...
Įsidėjau keletą kišenėn.
...ypač patiko...tokia atjauta...
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2013-04-03 08:38:43
Liūdna spyglio dalia.Motina numeta juos sau po kojom, kad juos patręšusius suvalgyt ir vel išaugint naujus.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-03 08:06:41
Taip pajaučiamai.
Bet kūrinuką dar galima padailinti.
„Palikti“ — nerašyčiau...
Paskutinė eilutė gerai nuteikia.
:)
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2013-04-03 00:52:10
Gražus išgyvenimas... man priminė vaikystę, dažnai apie panašius reiškinius susimąstydavau