Pušų spygliai nukritę
Ant pilko miško tako.
Juos mindo mūsų kojos,
Ir net nepagalvojam —
Kadaise sužaliavę
Tenai, aukštai, viršūnėse,
Gėrėjosi pasauliu,
Alsavo oru šaltu,
Svaiginančiai kvepėjo.
Bet motinos jų — pušys
Negailestingos buvo,
Nes vos tik ėmė keisti
Kerinčią spalvą savo,
Nusimetė žemyn.
Ir guli alkani,
Ištroškę artumos,
Nereikalingi...
Užmiršti...
Palikti...
Įsidėjau keletą kišenėn.