Liūdna tu prie veidrodžio sėdi –
Į žylančią sruogą žiūri...
Prabusk, tai tik laikinos bėdos –
Juk metų laikai keturi.
Numesk pečius gaubiančią skarą –
Dar purpuras lūpų kvapnus,
Dar laukia tavasis Ikaras
Ant žemės nuleidęs sparnus.
Šypsokis ir saulei palietus
Ne sniegas, o obelys bals.
Jei dangūs apniuks – šilti lietūs
Ištroškusią žolę prikels.
O veidrodyj akys meluoja –
Juk būna gegužio šalna...
Pajusk – tau pavasaris moja
Ir liūdesiui tarki: „Gana!“.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-04-02 22:48:37
Labai patiko, tik kažko taip liūdna dūšioj pasidarė...Reikės visus veidrodžius paslėpti
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-02 22:37:22
Metų laikai keturi, bet kartais susimaišo ir jie...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-04-02 20:23:35
Ak, ta gegužio šalna... Gana! Širdy dar ne ruduo!
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-04-02 18:50:29
norisi dainuoti kaip romansą
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-04-02 10:07:49
Šiltas, pavasariškas, bet kur tu pavasarėli, aūūūū!
Vartotojas (-a): alemandzaro
Sukurta: 2013-04-02 09:25:27
Meilė mano, liaukis.
Oi, balti sruogai!
Ir iš tikro džiaukis
kad tai ne ragai...
(((((
Šiltas ir mielas.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-04-02 09:19:27
Taip tikroviškai, kad net į veidrodį žvilgtelėjau... ;)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-02 08:07:24
Kupinas prabudimo jausmų...