Liūdna tu prie veidrodžio sėdi –
Į žylančią sruogą žiūri...
Prabusk, tai tik laikinos bėdos –
Juk metų laikai keturi.

Numesk pečius gaubiančią skarą –
Dar purpuras lūpų kvapnus,
Dar laukia tavasis Ikaras
Ant žemės nuleidęs sparnus.

Šypsokis ir saulei palietus
Ne sniegas, o obelys bals.
Jei dangūs apniuks – šilti lietūs
Ištroškusią žolę prikels.

O veidrodyj akys meluoja –
Juk būna gegužio šalna...
Pajusk – tau pavasaris moja
Ir liūdesiui tarki: „Gana!“.