...
atidaryt panorau savo kiautą
pajudinti seniai įsišaknijusias
skaudžiai įšalusias duris
kasdieną mirštu kad vakare
galėčiau vėl atgimti
tai ne liga ne išmonė pamišusio
tai pakeleivio
labirinto keliuose paklydusio
skaidri tarytumei žarijos plieno
virpėti sielą verčianti rauda
niemiegu jau net keturias dienas
vis atsibudusi
tik ne visai gyva
praradus baimę mirčiai
juk tu nemirsi taip
kaip
visi
miršta
radaa
2013-03-25 14:36:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2013-04-21 12:47:18
Neliečiamai pajaučiamas...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-03-27 10:19:03
Jautri akistata... kai atidarai savo kiautą
pajudinti seniai įsišaknijusias
skaudžiai įšalusias duris... Stiprus vaizdinys.
Vaizdingas būsenos apsakymas ir gera pabaiga, kuri vis tik nuteikia atgimti.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-03-25 23:50:19
Yra yra čia mistikos...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-25 19:50:26
Kaip visada labai savitai kalbama. Liūdnai, kiek mistiškai...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2013-03-25 16:27:48
Galbūt „mirtis“ vienoda, bet mirštama skirtingai. Jeigu „yra“ mirtis, o gal tik negyvas individas...bet „mirti“ įmano virtualiai...apie ją mes ir dėliojame eilutes ir posmus, kurie ir uždangsto, užslepia baimę.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-03-25 15:55:03
Pabaiga pakeri naiviu ir neišpildomu noru.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-03-25 15:20:36
Labai gražu, tik pabaigoj norisi kitokios ištaros - kaip visa miršta.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-03-25 14:55:42
Kiekvienas mirštam savaip...