...
atidaryt panorau savo kiautą
pajudinti seniai įsišaknijusias
skaudžiai įšalusias duris
kasdieną mirštu kad vakare
galėčiau vėl atgimti
tai ne liga ne išmonė pamišusio
tai pakeleivio
labirinto keliuose paklydusio
skaidri tarytumei žarijos plieno
virpėti sielą verčianti rauda
niemiegu jau net keturias dienas
vis atsibudusi
tik ne visai gyva
praradus baimę mirčiai
juk tu nemirsi taip
kaip
visi
miršta