erdvė pajuodusi prabilo
šnarančiais lašais ir lapija
be vėjo tykiai lyja
krinta duždami lašai
į bespalvį stiklo būgną
į kiaurus medžių skėčius
į asfaltbetonio plutą
lyg krištolinis spiečius
mažų vaiskių lašelių
lyg rasos rytmetinės žvilga
ant virpančių blakstienų šilko
virš tylinčių bedugnių
pradūręs tamsiąją padangtę
lašeliuos spindulys įstrigo
atgijo kibirkštėlėm gelmės
viliokiška tyla aš myliu
Ražas
2013-03-25 11:52:35
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-25 20:01:09
Pabaiga šiek tiek šelmiška pasirodė ;)
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-25 18:51:19
Šviesus, šiltas, nuotaikingas...Antras posmelis puikus ir tas virpantis blakstienų šilkas...Taip mato mylintis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-03-25 18:21:50
... „ant virpančių blakstienų šilko“– koks gražus šilkas!
Šiltai prilašėjo... Mielas eil.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-03-25 15:08:18
Jau, matyt, pavasaris padiktavo tuos prisipažinimus...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2013-03-25 14:13:22
romantiškai nuplaukė...man tik tų lašelių, lašų lyg per daug pasirodė.. gal Autorius taip norėjo :) ?
O virpančių blakstienų šilkas virš tylinčių bedugnių kiek ir pagavo... - jaukus ir nuostabiai švytinits momentas. (Aišku, ne tik) - II posmelis puikus!